Dar ne ruduo,
Bet tvyro nuojauta ore,
Kai vis garsiau svirplių girdėt lopšinė,
Kai derlius ima sotinti, javai kai ima bręst,
Kada migloj spalvotos blunka žinios,
Tvirtėja kiautas,
O jautrus glėbys,
Pajutęs tuštumą, peršėti nebemoka,
Kai geriant dingsta mintys, bet ne troškulys,
Kada svajonės tolstančios susopa.
Kada nemojam kylantiems gandrams,
Kai lizduose dažniau vis supas vėjas,
Kai dovanų nėr anei tau, nei man,
Kai per rugjūtį sklendžiam link rugsėjo.
Ore pakvipo tarsi obuoliais,
Ir mudu šypsomės, pavasarius atminę.
Nebeprašau iš glėbio nepaleist -
Migloj tirštėjančioj spalvotos blunka žinios.