Jei leistų rinktis ką sapnuoti,
Norėčiau javų lauką.
Bekraštį, didelį, banguotą,
Kur laikas burėm plaukia.
 
Jo pakraštėly rugiagėlės,
Šimtai... ir dar daugiau.
Viršum dangaus beribis mėlis...
Gal ten kadais buvau?
 
Kodėl žmogus savęs neranda,
Vis blaškos tarp dviejų:
Tai žemės burtais eina, brenda,
O mintys prie žvaigždžių.
 
Gražiai linguoja rugių varpos
Bebręstančių grūdų.
Kai duonos čia visiems užtenka,
Tada gyvent ramu.
 
Duona gerai, bet sielai noris
Kur kas kažko daugiau –
Suprast gyvenimą, jo grožį,
Mylėt ir prasmę jaust.
 
Gyvenimo kelių žemėlapių nėra.
Eini ir nežinai, kur baigias.
Gerai, jeigu Aukščiausiojo valia
Nebus jie per trumpi ir klaidūs.
 
Žali laukai gėlėm dabinti –
Tėvynės atspindys.
Turėjom laimę čia mes gimti,
Iš paslapties atklyst.