Tai išeini, praskleidus rožės žiedą,
Paliejusi skaudžias ugnies spalvas.
Rasos lašelis žiedlapėliu rieda,
Lyg ašara nuo veido nubraukta.
 
Dosni buvai karštos saulutės šypsniais,
Kas kartą džiuginai pražydusiom  gėlėm,
Prinokusiom saldžiom sodelio vyšniom
Ir širdį glostančiom gėlėtom pakelėm.
 
Atleisk, jei buvom kartais gal nekantrūs,
Bijodami sausros vis prašėme lietaus.
Tik toks jau tas žmogus, o antra vertus,
Sulaukus vasaros, juk visko noris daug.
 
Laukuos išplaukę, sunoko žiemkentėliai...
Rugpjūčiui palieki gražių darbų.
Gi, metų ratui apsisukus vėlei,
Dairysimės:
                                    — Liepuže, kurgi tu!?