Mano ryto desertui
prašau šaukštelį debesų,
lengvų, baltučių,
ką tik po saulės tekėjimo.
... ir bėgsiu...
Bėgsiu mintimis,
nes kojomis žingsniuosiu.
Vaikystėje bėgiojau.
Ne, netiesa, kad senstu.
Saviapgaulė panaberijos pilna.
Ak... stryktelėju,
Va, šito debesies kraštelį... ir kvatoju...
Tu, ašara, kodėl tokia karšta?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2023-08-02 20:49:46
Nuotaikinga akimirka kaip tas debesėlis – tik buvo, o jau nėra, bet ją sugavęs eilėraštis gali ilgam suturėti.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2023-07-27 13:16:29
Ak, tai nuo saulės įkaito, tai nuo vėjo nuriedėjo una furtiva lagrima...
Šviesios ir nuotaikingos eilės.