Septintas skyrius. Vyriausioji pranašė

Sustojusi prie Dvasių karalystės vartų, Eliza pažvelgė jau į temstantį dangų. Privalėjo paskubėti ir kuo greičiau nukakti pas Loreną, kol dar neatėjo naktis, tad paspartino žingsnį ir perėjusi šviesos stulpą pagaliau atsidūrė prie į dangų besistiebiančių geležinių strypų. Aplinkui tvyrantis rūkas trukdė aiškiai juos įžiūrėti, o tiršti kamuoliai tarsi bandė paslėpti įėjimą. Eliza nedelsdama žengė į priekį ir pajutusi nuo jų sklindantį šaltį pasigailėjo nepasiėmusi apsiausto. Tuo metu prie vartų pastebėjo stovinčius sargybinius, apsiginklavusius ietimis ir skydais.

– Malonu, kad užsukote į Dvasių karalystę, – nusilenkdamas prakalbo vienas iš jų. – Ko pageidausite?

– Aš pas Loreną Chiron, – trumpai atsakė ji, tikėdamasi, kad jie praleis.

– Kas tokia būsite?

– Eliza Chiron.

– Giminaitė? – nustebęs kilstelėjo antakį sargybinis, žvelgdamas į ją pro pakeltą šalmo antveidį.

– Taip, atėjau su rimtu reikalu, privalau tučtuojau su ja pasikalbėti.

– Prašau, sekite paskui mane, – mostelėjo ranka jis.

Sargybiniui nužingsniavus plačiu akmenuotu taku, Eliza nelaukdama nuėjo iš paskos. Daedaro miestas jau skendėjo tamsoje, o neaukšti pastatai slėpėsi medžių šešėliuose, tad artėdama prie Lorenos namų ji svarstė, ar tik neatvyko per vėlai, galbūt reikėjo sulaukti ryto. Tačiau delsti ji nenorėjo, kaip ir sakė, atvyko su svarbiu reikalu. Vylėsi, kad Lorena tokiu metu nebus užsiėmusi kitais reikalais, juk pasirodė čia visiškai nelauktai. Galbūt pirmiau reikėjo paprašyti Arelos, kad susisiektų su Lorena telepatiškai, bet dabar jau negalėjo nieko pakeisti.

– Štai čia, – sargybinis netrukus sustojo prie medinių tvoros vartelių.

Eliza pati žinojo, kur rasti reikiamą namą, bet jis tikriausiai lydėjo ją dėl saugumo. Vieta po tiek metų atrodė nė kiek nepasikeitusi, ir moteris spėliojo, kiek bus pasikeitusi pati Lorena. Turbūt nustebs ją pamačiusi, juk praėjo tiek laiko, kai paskutinį kartą jos buvo susitikusios. Belsdama į duris ji juto vis kylantį jaudulį, norėjo išvysti taip seniai paliktą draugę, atkurti senas pažintis ir grįžti prie ankstesnio gyvenimo, nors naujas buvo kur kas priimtinesnis. Ir vis dėlto net ir gyvendama taikiai praeities savęs ji negalėjo užmiršti. Dažnai užklupdavo save galvojančią, kaip artimieji laikosi be jos, kurie dar gyvi, o kurie jau mirę, bet nustumdavo tas mintis į šalį ir gyvendavo šia diena, visiškai nenutuokdama, kad vieną dieną grįš.

– Eliza, kokia staigmena, – vos pravėrusi duris net aiktelėjo Lorena. – Iš kur tu čia? Dvasios man neparodė apie tavo ketinimą grįžti, nors Azara ir sakė...

– Atleisk, kad taip tave nustebinau, – kaltai šyptelėjo Eliza. – Ir man pačiai viskas taip nerealu.

– Vaje, užeik, šiandien aš viena, vyras išvykęs darbo reikalais, – pamojo ranka ji. – Tikriausiai turi nemažai ką papasakoti.

– Taip, bet atvykau čia dėl kitko, negalėsiu ilgai užsibūti.

– Žinoma, paruošiu žolelių arbatos, o tu jaukiai įsikurk, žinai, kur ką rasti.

Užtrenkusi laukujes duris ir džiaugdamasi netikėta viešnia, Lorena nuskubėjo į virtuvę, o Eliza – į kambarį, kur ji priima visus savo svečius. Priešingai nei iš išorės, vieta atrodė atnaujinta, bet vis dar pritaikyta žmogui, galinčiam bendrauti su dvasiomis. Tamsūs baldai ir žvakidės suteikė patalpai ne tik mistiškumo ir paslaptingumo, bet ir jaukumo bei šilumos. Dairydamasi aplinkui, moteris įsitaisė prie stalo ir laukė pasirodančios Lorenos, o toji visai netrukus išniro iš už kampo su padėklu rankose. Ramiai degančių žvakių šviesoje išryškėjo neįtikėtinai ilgi banguoti jos plaukai ir šviesus veidas, kuriame spindėjo įrėmintos tamsiai žalios akys. Prisėdusi šalia, ji paslinko viešniai puodelį. Tuo metu pro langus šmėstelėjo lengvas šešėlis. Lorena jo tarytum nepastebėjo, o Eliza šiek tiek išsigandusi pažvelgė į ją.

– Nesijaudink, čia tik dvasia, – šyptelėjo moteris. – Ji tau nieko nedarys, kol bus priklausoma nuo manęs.

Eliza sutrikusi nieko neatsakė, juk visiškai neišmanė apie pranašavimą.

– Taip, žinau, tau tai atrodo keista, – vėl prakalbo Lorena. – Jeigu nebūčiau pranašė, dvasios man nepadėtų. Jos daug žino, bet ne visada viską pasako.

– Suprantu, tik niekaip negaliu priprasti, – ji atsargiai paėmė puodelį, žvelgdama į jo turinį. – Bet gal geriau eisiu prie reikalo. Turbūt spėlioji, kodėl tiek laiko buvau dingusi, bet pasikalbėsime apie tai vėliau, atvykau dėl kai ko svarbesnio.

– Taip, klausau, – linktelėjo Lorena. – Gali pasakoti.

Eliza nunarino galvą, mąstydama, kaip viską paaiškinti.

– Aš... noriu paprašyti tavęs paslaugos, – truputėlį nedrąsiai pradėjo ji. – Iš tiesų, tu taip pat esi su tuo susijusi. Žinau, kad Rėja pakliuvo į Tasdaro nelaisvę, man pasakė Arela. Jeigu padėtum, galbūt pavyktų lengviau ją išvaduoti.

– Ir kuo galėčiau padėti?

– Ar dvasių pagalba būtų įmanoma išsiaiškinti, kur rasti tam tikrą daiktą?

– Žinoma, bet labai didelė tikimybė, kad jos tylės, o aš neturiu galios priversti jas kalbėti, jos tai daro tik tada, kai jaučia būtinybę pasakyti informaciją.

– Suprantu, bet pabandyti verta, ar ne? – turėjo vilties Eliza.

– Taip, galiu pamėginti, tik vis dar nesuprantu, ko tau reikia. Ką planuoji daryti?

– Turiu kuo skubiau atgauti Elzaro ašmenis, kuriuos kažkas iš manęs pavogė. Tai ginklas, galintis bent trumpam sustabdyti Tasdarą, o kai tai padarysime, bus didesnė tikimybė iš nelaisvės ištraukti kalinius, tarp jų ir Rėją. Beje, pamiršau paminėti, kad Tasdaras pagrobė ir Liną, privalau ją išgelbėti.

– Gerai, – linktelėjo Lorena, tyliai išklausiusi pilną istoriją. – Pasirodo, viskas kur kas painiau nei maniau, nedelsiant pradėkime.

Moteris pakilo nuo kėdės, o Eliza nusekė iš paskos. Palikusios svetainę ir perėjusios siaurą koridoriuką, jos sustojo prie meditacijos kambario durų. Be garso nuleidusi rankeną, Lorena žengė į vidų. Aplinkui tvyrojo prietema, tad priėjusi prie židinio vienu rankos mostu įžiebė ugnį. Patalpą akimirksniu užpildė blausi šviesa. Iškart po to ji nuskubėjo prie lango užtraukti užuolaidų, norėdama sukurti reikiamą atmosferą.

– Beje, o ką planuoji daryti dėl Agnesės? – staiga paklausė pranašė, taisydamasi krentančius į akis plaukus. – Sakei, kad ji pati nusprendė padėti Melburnui, bet argi nebandysi jos kaip nors perkalbėti?

– Žinoma, Agnesė turi suprasti, jog tai nėra geriausia išeitis, bet nežinau, kaip prie jos prieiti, kad nuo manęs nenusigręžtų. Giliai širdyje ji tikriausiai nori su manimi susipažinti, bet ją akina pyktis, nes palikau ją kitai šeimai. Privalau kažkaip parodyti, kad nė vienam niekada nelinkėjau blogo, tiesiog taip susiklostė aplinkybės.

– Aišku, tai padaryti nebus lengva. Jei tik ko prireiks, gali neabejodama kreiptis į mane, – sunerimusi ji kurį laiką žiūrėjo į Elizą. – Na gerai, metas pradėti, tu čia tyliai pasėdėk ir nesvarbu, kas nutiktų, nieko nedaryk.

Išgirdusi šiuos žodžius moteris sunerimo, bet prisivertė paklusti ir įsitaisė prie žemo ąžuolinio staliuko, o Lorena grįžo prie plazdančios ugnies ir atsisėdo ant kilimo meditacijos poza. Eliza įdėmiai stebėjo transo apimtą jos kūną, atrodė, tarsi jos siela jau neegzistuotų šiame pasaulyje. Aplinkui tvyrojo tyla, tik židinyje nerūpestingai spragsėjo ugnis, o už lango švilpė neramus vėjas, tačiau netrukus moteris įžiūrėjo aplink Loreną šmėsčiojančius neaiškius šešėlius. Nežinojo, ar tai dvasios, bet nedrįso net pajudėti, nenorėdama sutrikdyti ritualo. Lorena jai visuomet atrodė tokia nepaprasta ir paslaptinga, visi tie bendravimai su dvasiomis... Ne kiekvienam buvo lemta užsiimti tokiais dalykais, o tie vienetai, kurie mokėjo, užsikrovė nemažą atsakomybę, norėdami padėti žmonijai. Panašiai buvo ir su žyniais, einant metams jų gretos retėjo, ir kas žino, galbūt kai jų kartos jau seniai nebus, ypatingieji visai išnyks ir liks tik užmarštyje.

– Elzaro ašmenys... – vos girdimai sukuždėjo Lorena, taip atkreipdama Elizos dėmesį. Toji nežinojo, kas dedasi jos galvoje, tikėjosi, jog dvasios parodys kokį nors ženklą, bet sulig kiekviena sekunde laukimas kėlė vis didėjantį nerimą, nors ji ir nežinojo, kiek laiko turi tęstis tas ritualas.

– Ne, nieko neišeis, – papurčiusi galvą Lorena pakilo ir trindama smilkinius priėjo prie stalo. – Dvasios atsisako bendrauti.

– Bet argi jos nėra priklausomos nuo tavęs? – nusistebėjo moteris, prisiminusi prieš tai sakytus jos žodžius. – Kaip tada neturi galios jas prakalbinti?

– Taip, teisingai išgirdai, jos priklausomos nuo manęs, bet tik dėl to, kad negali patekti į Dvasių pasaulį.

– Ar tuomet jos neturėtų būti perkeltos pas Mirties demoną?

– Pas jį patenka tik nusidėjusių žmonių dvasios, o šitos nepriklauso nei Eliziejui, nei Chaosui, nes jų žemiškieji kūnai neturi kapų. Būtent todėl jos ir pasmerktos blaškytis čia, bet tai dar nereiškia, kad galiu jas kontroliuoti kaip lėles, – šyptelėjo moteris. – Tiesą pasakius, kai kurios iš jų būna išties malonios.

– O Chromas tau nieko nesako, kad su jomis bendrauji?

– Jis žino, kad tai mano darbo dalis. Be to, nebendrauju su jomis visą laiką, tik ritualo metu, – Lorena prisėdo šalia ir jau daug rimčiau pažvelgė į draugę. – O kalbant apie Elzaro ašmenis, ką ketini daryti dabar, kai jų neturi?

– Planas turbūt nesikeičia, nors ir neturiu ašmenų, vis tiek privalau išvaduoti kalinius, tik teks tai daryti kur kas atsargiau.

– Žinau, kad turėčiau prisijungti, bet be savo pranašavimo galių nebūčiau labai naudinga ir tik painiočiausi kelyje. Jau tiek daug kartų bandžiau surasti savo dukterį, ir viskas nuėjo veltui.

– Nesijaudink, susitvarkysime ir be tavęs, – atlaidžiai nusišypsojo Eliza. – Pažadu, surasime ir išvaduosime Rėją, tik teks dar truputį palaukti.

– Gerai, – šiek tiek aprimusi ji užsikišo plaukų sruogą už ausies. – Ačiū, kad man padedi.