Mamos pasakojimu, kai  man buvo apie 2 metukus, mama kepė blynus, o aš kartu su šunimi  bindzinėjom po virtuvę, mama man padavė vieną blyną, gal, kad netrukdyčiau jai. Kaip buvo toliau niekas nematė. Tik po kokios minutės kitos atsisukusi, pamatė, kad man per skruostą teka kraujas. Nuvežė mane į ligoninę, kur chirurgas žaizdelę sukabino su kabe.
Šunį nušovė, nes kažkurie vėplos – kaimynai pasakė, kad vėl man gali įkąsti. Manau, kad gal aš ir pati su kokia šakute perbraukiau per skruostą, o šuo virto „atpirkimo ožiu”.
Be abejo man ta kabė nepatiko ir aš ją išplėšiau. Kai užgijo, gavosi kryžiaus formos nedidelis randas ant skruosto. Aš jam netrukdžiau ir jis man netrukdė, kol baigiau vidurinę mokyklą. Tada man sesuo pradėjo pudrinti smegenis, kad pasidaryčiau plastinę operaciją. Aš nesutikau ir mintyse pasiunčiau ją ant trijų raidžių. Trumpam ji paliko mane ramybėje. Jos charakterio bruožas, jeigu jei į galvą jai, kaip žaibas trenkė kokia nors idėja, tai net su plaktuku jos iš ten neišmuši, nors jos tai ir neliečia. Kadangi buvau jos jaunesnė sesutė, tai ji net neįsivaizdavo, kad aš galiu nepasinaudoti jos „auksine” idėja ir nepaklūsti. Kam jai to reikėjo ir dar dabar man neaišku. Sužinojo, kad man reikia kreiptis į gydomosios kosmetikos kabinetą Vilniuje ir vėl man pradėjo smegenis pudrinti, kol sutikau, kad atsikabintų.
 Mane pasiuntė pas vienos ligoninės vyr. gydytoją, kuris mane ir operavo. Rando vietoje padarė pjūvį ir susiuvo. Beje jis buvo tuo metu skaitomas geriausias chirurgas, bet pasiekęs tokį laipsnį, kad rankos nedrebėtų, prieš operaciją turėdavo išgerti. Jis ir mane operavo pagėręs. Po operacijos jokių komplikacijų nebuvo, bet morališkai jaučiausi pažeista. Liko randas tik kitokios formos.
  Prasidėjo mano gyvenimo naujas etapas, nes pradėjo labai nebesisekti, tarsi, būčiau pametusi kažką, kas man iki to laiko padėjo gyventi.
   IŠVADA: Niekada ir niekam nevalia kištis į kitų žmonių gyvenimus.