Nebedainuosiu jau daugiau dainų,
nutrūko balso stygos.
Pražydo svėrės ant laukų,
kuriuos kadais mylėjau.

Tik vieversys aukštai danguj
vis dar skardena giesmę.
Neliko tako nei namų,
o šulinys išseko.

Prisėdu ant vienintelio akmens,
prie jo dar kryžius čia stovėjo.
Tik debesys aukštai balti 
mane vaikystėn atlydėjo.