Šienapjūtė jau baigia ištrinti žolynų vardus ir pavidalus
Nei tavęs, nei manęs dulkių rūbais pilkais neaprėdžius.
Gal stebiesi dabar, kad sustingusio sąnario niekas negydo,
Kai mažai kam berūpi, ar pilnos bus daržinės, ėdžios?
Lyg ir smulkmena – žolės. Risnoji ir jų nė nepastebi,
Nors be ženklo išnyko bevardis tavasis sezonas.
Pripažink, jog liūdi, kai salom tapo būtosios brastos,
Kai besugebi mestis, o alksti pyragų – ne duonos.
Vis sunkiau ir sunkiau nusiplaut rytą prakaitą lipnų,
Nes sapne, tik sapne, sunkią pradalgę teko sugrėbti.
Iš būtųjų prasmių susivysi ne virvę – gyvenimo tikslą,
Nes be šaukiamo vardo tu džiūsti, pradėjęs į dulkes trupėti.