seniai žibuoklės nužydėjo
o žalias ąžuolas paseno
jaučiuosi tarsi jūroj laivas
be irklų ir be burių
savo

nereikia man dvarų nei rūmų
užtenka tėviškės dangaus
geriausia kas gyvenime nutinka
tai prisiglausti prie tavęs
žmogau

nereikia žodžių anei žvilgsnio
aš viską puikiai suprantu
gal tas gyvenimas ir skirtas
kad dar mylėt tave ir tėviškę
galiu