Nuplasnojo spalvinga diena,
Lyg nebuvę ištirpo gaisai miglose
Ir šešėliuos pilkuos
Prasmės, esmės tylom išsislapstė.
Ant minčių neramių
Sapnas plinta glamone vėsia,
Lyg be miego budėt
Pasiruošusios perštinčios akys.
Nesunku beįžvelgt,
Kad atslūgo šviesa,
Į sėklojų talpas žiedo šilką pamainius.
Nuplasnojo, ištirpo, prašapo diena,
O atrodo,
Kad visas gyvenimas baigias.
Ten, kažkur gomury,
Kažin koks graudulys,
Užsprangina, raukšlėdamas tavąją odą.
Ar gali pasakyt –
Netekai ar gavai –
Kalmpų lašą nektaro?
Gal buvo tai nuodas...
Jis paryškina geismą spalvingos būties,
Šiurpią baimę mirties, kai krenti tu į tamsą.
Neliūdėk, neverkšnok –
Saulė vėl patekės
Nurasojusį rytmetį šventą, ne ankstų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2023-07-12 09:33:58
Taip jau yra: visos tamsios šio metų laiko spalvos atmintyje blėsta – jų tarsi nebuvo ir neturi būti, – o šviesios ima vis labiau spindėti kaip ilgesingas prisiminimas, sušildantis žmonių dienas tamsiuoju bei purvinuoju metų laiku.