Antros dienos užduotis pavyko daug geriau nei Erikas ar Abigailė tikėjosi. Moterį tikrai palietė vyro staigmena. Sandra trumpam mintimis nuklysta į jaunystės laikus. Prisiminimai iš vestuvių dienos kai pirmą kartą matant mylimiausiems žmonėms ir geriausiems draugams garsiai sakė santuokos įžadus, taip pat dieną kai sužinojo, kad laukiasi pirmagimės ir net nemėginamą slėpti vyro jaudulį, jo ašaras pirmą kartą laikant Abigailę. Abu pradeda pasakoti savo versijas apie pačius svarbiausius įvykius lydimi giesmių ir dainų. Seserys su susidomėjimu klausosi. Supranta kokios lauktos ir mylimos abi buvo. Vyras neslepia vėl užplūdusių stiprių emocijų. Visą vakarą praleidžia dalindamiesi prisiminimais, o merginos neprataria nei žodžio. Abigailė stengiasi paslėpti savo graudulį, bet nepajėgia susivaldyti. Jie taip mylėjo vienas kitas, mylėjo mus. Tai kas nutiko, kad taip atšalo? Kas dėl to kaltas? Ar darbą jie pamilo labiau nei vienas kitą? 

- Panašu, buvote labai įsimylėję… Kas nutiko dabar? Ar galima būtų tuos laikus sugražinti? 

- Nežinau, Abigaile. Jausmai su laiku išblėsta. Mes mylime vienas kitą bet ta meilė kitokia nei paauglystėje ar jaunystėje. Esame pasišventę ir įsipareigoję vienas kitam. Vien romantikos nebuvimas nereiškia, kad meilės nėra. Tiesiog pavargstame, aistros mažiau, o dar tie rūpesčiai namuose. Bet, turiu pripažinti, šiandien tėtis labai pasistengė. Seniai nebuvo padaręs ko nors panašaus. Taip, kaip buvo jau nebebus. Mūsų meilė niekur nedingo, tik įgavo kitą formą.
 
Abigailė pastebi, kad mama kiek nurausta ir tai priverčia ją nusišypsoti. Puikiai apsimeta, kad ir pati yra nustebinta ir nieko apie tėčio planą neįtaria. Neprisimena ar kada nors anksčiau per dvi savaites būtų išgyvenusi tiek daug skirtingų emocijų. Didžiąją dalį savo gyvenimo emocijas prislopindavo, neleisdavo sau verkti, nors savigaila apimdavo pakankamai dažnai, vos tik likusi viena. Daug kas jos gyvenime pasikeitė. Dar labiau sustiprėja noras penktadienį vėl eiti į susirinkimą. Gal vėl kokių apreiškimų gaus ar įvyks stebuklų asmeniniame gyvenime. Programa veikia nors kol kas atliko tik pirmą žingsnį. Šito ji paneigti negali. Vis dėl to ne taip ir blogai gyventi su tėvais. 

Ryte Natanielis kiek apsimiegojęs ateina į darbą. Darbuotojų nedaug ir visi labai draugiški. Fone groja rami krikščioniška muzika. Susikaupti sunku, kad ir kaip besistengtų. Už kiekvienos dykumos laukia, Tėve, Tavo apkabinimas… Panašu, kad šiuo metu ir yra dykuma, tiek jo gyvenime tiek santykyje su Dievu, o meilės reikaluose jaučiasi visiškas lepšis. Erikas pastebi, kad vaikinas vos išlaiko savo dėmesį ir atrodo pavargęs. 

- Sveikas. Prastai miegojai? - susirūpina. 

- Taip… Ir nuotaika ne per geriausia. Sunku susikaupti…

- Gal nori išsipasakoti? Manimi tikrai gali pasitikėti, mano žmona taip pat. Jei reikės pagalbos mielai padėsime. 

- Juokingai gal skamba, bet… yra viena mergina. Ir ji man labai patinka. Ne taip seniai susipažinome. Ji pasaulietė ir aš jai visiškai neįdomus. Dažnai matau ją universitete. Ta simpatija tik stiprėja. Bet manau, kad tai beviltiška. Dar nei viena nebuvo taip patraukusi mano dėmesio. Ji visai gerai sutaria su mano pussesere.  

- Jei ji tau tikrai patinka tai nepasiduok. Kiekvienas pasaulietis gali įtikėti. Tiesiog melskis už ją ir būk su ja mandagus. Svarbiausia neįkyrėk. Jei ji nori, kad duotum jai ramybę tai taip ir padaryk. 

Pasikalbėjęs iš karto pasijunta geriau ir susikaupia darbui kartais tyliai pasimelsdamas. Net atėjus laikui pietauti šis nesitraukia iš darbo vietos. Pavalgys vakare. Sutaupys ir laiko ir pinigų, gal net ir uždirbs kiek daugiau. Susikaupęs nustoja galvoti apie Abigailę. Net nepastebi kaip prie jo prieina Sandra, Eriko žmona. 

- Norėjau priminti, kad dabar yra pietų laikas. Siūlyčiau eiti pavalgyti. 

- Pavalgysiu vakare, po darbo. Viskas gerai. Ačiū už pasiūlymą. 

- Jei stokoji, gali man pasisakyti. Nereikia manęs bijoti. 

- Taip. Pinigų neturiu. Tiksliau turiu, bet labai jau mažai. 

- O tu nieko prieš jei nupirkčiau tau pietus? Žinau vieną vietą kur galima skaniai pavalgyti ir nėra brangu. 

- Jei jau taip tai norėčiau. Bet nenoriu jūsų apsunkinti. 

- Visiškai neapsunkinsi. Einam. Tau reikia pavalgyti. 

Erikas jau išėjęs vienas. Dažniausiai pora pietauja kartu, tad moteris kiek sunerimsta. Nesvarbu, kad nei pietaudami nei vakarieniaudami jie beveik nesikalba, jų tradicija yra valgyti kartu. Šiandien galimai būtų apie ką pakalbėti prisiminus vyro sukurtą grojaraštį. Gal jis stengiasi atstatyti mūsų santykius ir gražinti praėjusius laikus? Bet kam tada taip tyliai pasišalinti? Ji supranta, kad jų santykiuose dabar itin trūksta aistros, romantikos ir švelnumo. Net pasimatymai tapo kaip įprotis. Apskritai buvimas kartu įprotis. Nesiskirtų net jei galėtų. Taip pripratę vienas prie kito. Kartais skaitydama meilės romanus jaučiasi lyg emociškai jį išduotų. Kam reikia keisti nusistovėjųsią tvarką nepasitarus su manimi… Šiandien nepalaukė manęs prieš pertrauką, kas toliau, atsisakys į darbo vakarėlį vykti? Pajunta kaip pradeda pykti, bet šalimais einantis vaikinas nieko neįtaria. Praeinant pro Circle K degalinę Natanielis pro langą pastebi Abigailę ir tą pačią nemaloniai atrodančią merginą, tad pagreitina žingsnį tikėdamasis likti nepastebėtas. Sandra taip pat neklausinėdama ima eiti greičiau. Abigailės nepastebi. Vos jiems nuėjus į kavinę moteris paskatina vaikiną nesivaržyti ir užsisakyti ką tik nori. Trumpai pasikalba nereikšmingomis temomis. Vaikinas pajunta, kad gali jaustis laisvai tiek su Eriku tiek su Sandra. Įdomu, ar ji su visais tokia globėjiška ar tik su manimi? 

Grįžtant iš pertraukos Sandros pyktis atslūgsta ir jį pakeičia susižavėjimas išvydus darbo vietoje raudonų ir rožinių rožių ir tarp jų įmaišytų įvairių kitų gėlių puokštę. Puokštė prabangiai įvyniota į violetinį popierių, Šalia padėta jos mėgstamiausių saldainių dėžutė. Kokia čia proga? Jei būtų mano gimtadienis ar metinės tikrai prisiminčiau. Nors savo jausmų nėra pratusi atvirai demonstruoti šįkart itin emocingai apkabina vyrą, galiausiai net pabučiuoja. 

- Ačiū, mylimasis! Tikrai nesitikėjau, kad pradėsi į darbą dovanas nešti. Ir dar tokias brangias. Čia mūsų pasimatymą bandai pratęsti?

- Tu mano žmona. Tiesiog norėjau parodyti, kad tave myliu ir nėra ko čia slėpti. Tikiuosi, nepyksti, kad nėjau šiandien kartu papietauti. 

- Buvau truputį supykusi, bet jau nebepykstu. Jaučiuosi kaip pirmaisiais santuokos metais. Bet tikrai nesuprantu, ką čia esi suplanavęs. 

Moteris grįžta namo švytėdama kaip neseniai įsimylėjusi paauglė. Gėles pastato geriausiai matomoje vietoje namuose. Nebegali atpažinti savo vyro. Jau ilgai nedarė ko nors panašasus, Kas už viso to slepiasi? Abigailė grįžusi irgi akivaiždžiai nustemba ir nusprendžia pajuokauti:

- Meilužį įsitaisei? Iš kur tokios puokštės? Ar pati nusipirkai?

- Taip. Jau dvidešimt tris metus su tuo meilužiu gyvenu. 

- Tai iš tėčio? Neįtikėtina. 

- Man pačiai sunku patikėti. Turbūt pradedame iš naujo įsimylėti. Būtum mačiusi kaip ištirpau prie kolegų. Man atrodo, jis stengiasi atgaivinti romantiką.

- Kaip aš norėčiau, kad kas nors mane taip mylėtų, kaip tėtis myli tave…

- Yra kas tave myli dar labiau, tik tu Jo meilės nepriimi. O Jis labai norėtų, kad priimtum. Aš taip pat. 

Abigailė nieko neatsakiusi nueina į savo kambarį prieš tai dar numetusi šaltą žvilgsnį lyg sakydama “Atsibodai su savo Dievu”. Sandra įskaudinta nuseka ją žvilgsniu dar norėdama kažką pasakyti  Savam kieme pranašu nebūsi… Pasitvirtino… Abigailė negali priimti net užuominos iš manęs. Beviltiškas reikalas čia ją evangelizuoti.  Nors tokia pokalbio pabaiga nuliūdina, vyro staigmena palaiko gerą nuotaiką. Nenorėdama galvoti apie nevykusią evangelizaciją pradeda gaminti vakarienę kai pagaliau grįžta vyras parvežęs Gabrielę namo. Šiam grįžus ji iš karto nusprendžia išsiaiškinti kas slypi už tokio neįprasto jo elgesio. 

- Kas tau pasidarė? Nebeatpažįstu tavęs…

- Sekmadienį labai daug galvojau apie mus. Nusprendžiau, kad reikia keisti tam tikrus dalykus gyvenime. Noriu sustiprinti mūsų santuoką ir santykius. Net jei tam teks keisti nusistovėjusią tvarką. Juk ir pati sakei, kad viskas pas mus vyksta automatiškai. Suprantu, kad greičiausiai tai jau tapo patogu ir negali net įsivaizduoti kitokio gyvenimo. 

- Vertinu tai ką darai dėl mūsų. Tikrai. 

Visą laiką iki vakarienės negali nustoti šypsotis. Abigailė tai pastebi ir taip pat nusišypso. Po vakarienės dingsta savo kambaryje, norėdama išvengti dar vieno tėvų bandymo kalbėti apie Dievą. Jai tiesiog atsibodo tas Dievo kišimas susirinkimuose, dabar dar ir namuose. Nebenori girdėti net užuominų. Jau seniai prarado tikėjimą, kad tikra meilė egzistuoja. Parašo kelias žinutes Izabelei ir nueina miegoti. Kad tik greičiau tas penktadienis ateitų. Jau noriu į susirinkimą… Tegul kalba apie tą Dievą, kol nebandys įpiršti Jo man. Susikursiu tą Dievą koks man tinka jei jau būtina. 
Kitą dieną prieš pat pietų pertrauką Erikas prieina prie žmonos ir tiesiai pasiteirauja kas jai paskutiniu metu neduoda ramybės ir ar yra kažkas ką jis galėtų dėl to padaryti. Nuoširdžiai pasiteirauja kaip ši jaučiasi. Šįkart moteris susigraudina ko jau ilgai nėra buvę. Anksčiau graudindavosi tik melsdamasi arba skaitydama Bibliją. 

- Savame kieme pranašu nebūsi… Nemanau, kad kažką gali dėl to padaryti. Mane neramina Abigailės elgesys ir visiškas Evangelijos atstūmimas. Nesuprantu iš kur pas ją tas pyktis Dievui. O Gabrielės negaliu perprasti. 

- Šioje situacijoje mes abu bejėgiai, brangioji. Manau, Dievas jau beldžiasi į jos širdį, tik ji dar to beldimo neišgirdo. Mums reikia kantrybės. Galimai ji turi neišsakytų nuoskaudų mums. Juk pripažinkime, nebuvome tobuli tėvai. Daug ką galėjome daryti kitaip. Geriau. 

- Manai, kad jos širdyje yra neatleidimas? Ir kad mes ją įskaudinome? Aš tikrai nežinau ką dariau blogai.

- Ir aš nežinau. Bet kažkas buvo ne taip. Gal ją kas nors iš šalies įskaudino ir mes neapsaugojome jos, net nežinojome nieko apie tai. Pyktis iš niekur neatsiranda. 

Moteris tik atsidūsta ir apkabina vyrą. Prisiglaudusi šiam prie krūtinės leidžiasi guodžiama. Net užsimerkia ir leidžia sau verkti mylimo vyro glėbyje. Neaišku ar verkia iš savigailos ar iš nuoširdaus rūpesčio dėl Abigailės. Neįprastas vyro elgesys griauna nusistovėjusią tvarką ir sujudina jausmus. Šiuo metu įvaizdis visiškai nerūpi. Staiga kažkas pasibeldžia į duris. Natanielis norėdamas atsidėkoti už vakar dienos pietus atneša sausainių. Nedrąsiai prasitaria, kad juos iškepė pusseserė su kuria jie praleidžia daug laiko. Taip pat pasiūlo ir naminių salotų. Moters nuotaika iš karto pasitaiso ir ji prisimena kaip Abigailė kepdavo panašius sausainius kai būdavo geros nuotaikos arba prieš šventes. 

- Ar viskas gerai? Abu kažko nuliūdę atrodote. - Pastebi.  

- Tiesiog… Prisimeni kaip kalbėjomės pirmą dieną? Tu teisus, savame kieme pranašu nebūsi. Mūsų dukra atstumia Evangeliją. Panašu, kad jos širdyje dar pilna neatleidimo ir pykčio. Baisu pagalvoti, kad kažkas ją įskaudino, o mes apie tai net nenutuokiame. Ji mums beveik nieko nepasakoja. O šiaip ji… Gera mergaitė… Nebuvo nei karto prisidirbusi, labai gerai mokosi, dirba. Mokykloje taip pat gerai mokėsi. Didžiuojamės ja. Tik nelabai bendrauja su kitais. Net per daug uždara. Turi vieną draugę, bet ji man nepatinka. Tiesiog nujaučiu kažką negero, lyg Dievas duotų signalą tos merginos saugotis. Abigailei nenoriu nieko sakyti, žinau, kad pasipiktintų. Bet jei ji nuskriaus mano dukrą aš visko ramiai nepaliksiu. 

Natanielis tarsi sustingsta ir įsižiūri į vieną tašką. Ar jų dukra gali būti ta pati Abigailė kuri ir patraukė jo dėmesį? Pastebimai nurausta ir viliasi, kad jam patinkanti Abigailė nėra Eriko ir Sandros dukra. Mintis, kad apie savo simpatiją galėjo kalbėtis su jos pačios tėvu jį pribloškia. Vos Erikui pastebėjus Natanielio reakciją ir paklausus kas nutiko šis sunkiai renka žodžius ir nusprendžia pajuokauti. 

- Na, jei Abigailė jūsų dukra ir mokosi VDU, gali būti, ir turiu vilties, kad įdarbinote būsimą žentą. Tik jau neprasitarkite jai, kažkodėl ji manęs nemėgsta. Bet gal kada nors… Bet turbūt naivu iš karto apie santuoką fantazuoti. Universitete sako, kad ją sudominti sunkiau nei apsiginti magistrą dešimtukui arba gauti diplomą su pagyrimu. 

- O čia tai naujieną pasakei. Mano dukrą įsimylėjai? Na, Abigailei diplomą su pagyrimu gauti tikrai yra šansų. Bet jau kaip ten bus su meilės reikalais sunku pasakyti. Bet jei ji būtų su tavimi būčiau labai patenkintas. 

- Taip. Aš irgi tokio žento noriu. - Pritaria Sandra. 

- Puiku. Bet ji, bent jau kol kas manęs nenori kaip vyro. Nenori net kalbėti su manimi. 

Jis nusprendžia nepasakoti jiems kur ir su kuo ją matė ir kur ji lankosi penktadienio vakarais. Tuo labiau ką ji pasakoja susirinkimų metu. Tegul jie galvoja, kad Abigailė tikrai yra gera mergaitė. Nenori sugriauti savo simpatijos įvaizdžio jos tėvų akyse. Sulaukus palankios reakcijos iš tėvų viltis kada nors būti su ja tik dar labiau įsiplieskia. Jau nebe kibirštis, bet dar ir ne laužas, o Natanielis tampa vis labiau užtikrintas. Po pertraukos grįžta į savo vietą ir tęsia darbus. Taip bent trumpam gali negalvoti apie Abigailę. Laukia, penktadienio, nes žino, kad galės vėl ją pamatyti ir galbūt išklausyti jei ši sugalvos ką nors pasidalinti. O jeigu ji vėl jį apkabins turbūt dangus nusileis į žemę. Vis dėl to geriausia nieko nesitikėti, kad paskui netektų nusivilti. 

Abigailė vis dažniau pareina namo geros nuotaikos matydama, kaip tėvų santykiai pastebimai gerėja. Savigaila apima rečiau, matant, kad mama iš naujo įsimyli tėtį ir monotonijos namuose po truputį mažėja. Pati Abigailė apsimeta nenutuokianti apie vadinamąjį “meilės iššūkį”. Žinant mamą ji turėtų būti susierzinusi, kad tėtis griauna nusistovėjusią tvarką, bet kažkodėl priima net labai palankiai.  Tokie pokyčiai atrodo kažkas kuo verta pasidalinti per susirinkimą. Ar kada nors mane kas nors mylės taip kaip tėtis myli mamą? Ir ar aš galėsiu tinkamai atsakyti į to žmogaus meilę? O gal tokių vyrų kaip jos tėtis tiesiog nebėra? Kilusius klausimus užsirašo į savo užrašų knygutę. 

Galiausiai ateina taip abiejų lauktas penktadienis. Abigailė visiškai užtikrintai ateina į susirinkimą penkiolika minučių anksčiau. Natanielis taip pat ateina gan anksti. Pastebėjęs Abigailę nuoširdžiai jai nusišypso. 

- Kad jau visada taip anksti ateini, gal norėtum atrakinti duris prieš susirinkimą, paskui padėti paruošti kambarį? - pasiteirauja žinodamas, kad tarnavimas grupėje padeda sveikti 

- Pagalvosiu apie tai. Bet mano sveikimu nesirūpink. Pati pasirūpinsiu. 

- Man įdomu. Esi čia jau trečią kartą. Kas tave čia atveda kiekvieną kartą?

- Aš pati noriu čia eiti. Noriu sveikti. Neičiau jei nenorėčiau. Niekas nepriverstų. 

- O kas tau įdeda tą norą? 

- Nežinau, gal durų rankena… O jei rimtai… Nesugalvoju dar kaip pavadinti savo aukštesniąją jėgą, bet sunku paneigti tos jėgos buvimą. Gal tai mane ir traukia… 

Natanielis patenkintas merginos atsakymu nieko nekomentuoja. Bent jau pavyko prakalbinti. Nuo pasiūlymo prieš susirinkimus atrakinti duris. Taip parodė, kad pastebėjo ir vertina jos punktualumą. Šįkart ji, panašu, visiškai nesusierzino ir be jokių pašaipų atsakė. Jau tai jam didelis laimėjimas. Dabar ji atėjo apsirengusi tikrai padoriai, tad viliasi, kad greičiausiai į klubą neis. Ir ką tos merginos pametė tuose klubuose. Abu pasidaro arbatos ir sėdi per atstumą vienas nuo kito. Nesikalba. Laukia kitų. Abigailė iš karto apsidžiaugia atėjus Izabelei. Abi apsikabina ir susikabinusios nueina atsisėsti. Natanielis sėdi atokiau. Po truputį pradeda rinktis kiti nariai, tad Abigailė vėl pajunta nerimą. Stipriau įsikimba į Izabelės ranką dar net neprasidėjus maldai. Viskas gerai, nėra ko nerimauti. Visą susirinkimo struktūrą per kelias savaites jau išmoko mintinai. Net pati galėtų pravesti jei to prireiktų.  Jai jau nuoširdžiai ima patikti susirinkimai. Nors labai trumpai, bet pasidalina apie ką jau namuose buvo nusprendusi pasidalinti. Po susirinkimo lieka išgerti arbatos ir šiek tiek pabendrauti su kitais. Pastebi, kad Natanielis šį kartą neįprastai tylus. Negi išsigando jos? Ar pyksta dėl jos šiurkštaus elgesio anksčiau? Lyg ir norėtų išeiti, bet atrodo, tarsi kažkas ją čia laikytų, tad nusprendžia išeiti kartu su visais. Priešiškumas terminui “Aukštesnioji Jėga” vis dar išlieka, kol prisimena, kad galima pasirinkti savo Dievo sampratą, tad tylomis galvoja, koks tas Dievas turėtų būti, kad tiktų jai. Beveik negirdi ką kalba kiti. Jei tektų rinktis ar grįžti į senajį gyvenimą ar prisiderinti prie dar nelabai suprantamų taisyklių su viltimi gyventi geriau rinktųsi antrąjį variantą. Tiksliau jau išsirinko. Visiems baigus užkandžiauti ir bendrauti vėl visus apkabina. Taip pat ir Natanielį.Jo apkabinti nenori, bet kad jau visi apsikabinėja tai visi. Net ir apkabinusi Natanielį nepraleidžia progos jam įkasti.  

- Nepriprask. Nesame draugai. 

- Draugystės ir nesitikiu, Abigaile. Ką nusprendei dėl grupės rakinimo tarnystės? 

- Sutinku.  

Greitai be žodžių paima raktą iš Natanielio mintyse padėkojusi už pasitikėjimą. Malonu jaustis naudingai. Malonu kai tik trečią kartą pasirodžius susirinkime jau patikimas toks įpareigojantis žingsnis. Gal tikrai per daug nemandagi su juo buvau, juk jis man nieko blogo nepadarė asmeniškai. Sekundei susimąsto. Niekaip negali fakto, kad tokia smulkmena ją taip pradžiugino. Ir iš Natanielio ji to tikėjosi mažiausiai. Ji visada imasi atsakingų. kartais ir sunkių užduočių, kad tik būtų naudinga kitiems ir, žinoma, gautų už tai atitinkamą įvertinimą. Niekada nebūtų pagalvojusi, kad ją pradžiugins būtent Natanielio elgesys. Panašu, kad teks su juo elgtis mandagiau, bet tuo pačiu netapti drauge. Nebendrauti daugiau nei būtina. Pati nustemba dėl pasikeitusios nuostatos. Izabelė taip pat džiaugiasi, kad Abigailė priėmė Natanielio pasiūlymą. 

Grįžusi namo slapta peržvelgia tėčiui duotą knygą. Visas užduotis. Dauguma užduočių jai nesuprantamos. Daugumoje užduočių yra prašoma… Melstis… Arba skaityti Bibliją. Praktinės užduotys atrodo lengvai įveikiamos. Pasižymi dieną kai tėčio užduotis - romantiška vakarienė dviems. Tą dieną pasiims Gabrielę ir nakvos pas Deimantę. Abi jau ne kartą yra miegojusios pas Deimantę, tad niekam įtarimo nesukels. Kurdama planus kaip padėti tėčiui vykdyti tą iššūkį pamiršta sėdinti tėčio darbo kambaryje, tiesiog viduryje jo ant grindų. Galiausiai susipratusi tyliai pasišalina iš kambario knygą palikusi kur rado.