Žalios vynuogių kekės
atsimuša į stiklą –
kaip ženklas
ir pamažu ryškėja
salos
pažymėtos delnuose,

senmergė sakė,
dėkui, dangau, kad
išgelbėjai mane nuo
santuokos,
o dangus tikino –
esąs niekuo dėtas,

santuoka sukurta
dalintis duona
ir vandeniu,

todėl mes išleidome
užtvankos vandenį,
ten plūduriavo dumblas,
žuvys šokinėjo kaip
sportininkės
į aukštį su kartimi,

ajerai leido pūkus,
viskas iš nuobodulio
ir svetimo
gyvenimo šaltmėtės
taip prilimpa prie gomurio
iš nuobodulio.