Ne rožė ji, tiktai roželė,
Be išbujojusių stiebų,
Žiedus mažus nuo žemės kelia,
Galbūt švelniausius iš visų.
 
Jai negirdėt „ilgiausių metų!”,
Nebūti puokštėj prabangioj,
Tik kai užkrinta šaltos rasos,
Nušvinta mano šypsenoj.
 
Baugu paliest – trapus rausvumas,
Rodos, tarp pirštų subyrės,
Vien tik viliojantis skaistumas
Be praleistos nakties žymės.
 
Bandau suprasti, ką man sako
Kukli roželė tylomis.
Gal neieškot margų plaštakių,
O pasidžiaugti gėlėmis?
 
Juk dar ne viskas, kas apkrinta
Ryškiu aksomu ir šilkais.
Gerumui, meilei būt paskirta
Dažnai su rūbais paprastais.