Kiaura ta valtis švendrų tankmėje,
Kurią renkuosi perplaukt Letės upę.
Koks dar beprotis ropštųsi į ją,
Kada miglom užutekiai paplūdę?
Kai dar nekyšo žvejo meškerė,
Negirgžda irklai, žuvys kai nešoka,
Kai seno liepto nuskalbta rievė
Neatsikrato tiršto dumblo dvoko.
Sapnuoju? Ne. Šviesėja pamažu.
Valtelės dugnas panašus į rėtį.
Ne, gal neplauksiu – brisiu, kur gilu,
Į Laiko upę – paslaptingą Letę.
Ir bus bekūnė mano esatis,
Kuri su laumėm paryčiais vaidensis,
Kai niekas vardo nebepasakys,
Kada pamiršiu, kam išplaukti stengtis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2023-07-06 09:51:59
Ištirpimas gamtoje daugybę menkai svarbių problemų išsprendžia. Jei apie amžinybę, tai ji kol kas mums kaip miražas...
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-07-05 10:03:44
Emocinį išgyvenimą sukelia gyvenimo tikrovė, poetės santykis su aplinka, kur turinyje atsispindi ištisa jausmų skalė.