Erikas pabunda šaukdamas Abigailės vardą. Atsimerkia ne iš karto, bet jaučia, kad akys pilnos ašarų. Širdis nevaldomai daužosi, Atsimerkęs pastebi išsigandusią žmoną. Pusė penkių ryto. Moteris rūpestingai prideda delną prie vyro kaktos norėdama įsitikinti ar jis nekarščiuoja. Dažniausiai vyras košmarus sapnuoja kai suserga. Vis dar sunkiai orientuodamasis iš karto klausia žmonos kur Abigailė. Ši patikina, kad viskas gerai, Abigailė gyva ir sveika kaip ir visi kiti. Vyras pabando nusiraminti ir vėl užmigti, bet supranta, kad nepavyks, tad nieko nelaukdamas keliasi. Sandra taip pat sunerimusi dėl keisto vyro elgesio nuseka į virtuvę ir pasiūlo jam arbatos. 

Vyras beveik nekalba, panašu, kad vis dar sutrikęs. Moteris išverda natūralios įvairių žolelių arbatos. Gurkšnodamas atsiverčia Bibliją ir prieš pradėdamas skaityti pasimeldžia. Žmona lengvai visko nepalieka ir nori būtinai išsiaiškinti, kodėl vyras taip sunerimo. Erikas pabando išsisukti pasakydamas, kad Abigailė yra stipriai nutolusi nuo Dievo, bet žmona kamantinėja toliau, tad šis galiausiai smulkiai nupasakoja savo sapną apie Antikristą ketinusį nužudyti Abigailę, kadangi ši jį atpažino. Antikristo pusėje buvo ir Deimantė, kuri piktai žiūrėjo į Abigailę. Pasakoja viską nepraleisdamos jokių smulkmenų ir išreiškia nepasitikėjimą Deimante, paminėdamas, kad vakar, kai ši buvo pas juos jautėsi “ne ta dvasia”. Abiems nutilus šis pradeda skaityti Bibliją, o žmona pradeda ruošti pusryčius. Taip, geriausias būdas pradėti dieną - nusprendžia Erikas

Po valandos pavalgyti nusileidžia ir Abigailė. Klausiamai žvilgteli į tėtį skaitantį Bibliją. Vyras nusišypso dukrai ir užverčia Bibliją, kad Abigailė nesijaustų nepatogiai. Abigailė pribėga prie tėčio ir jį apkabina. Jis atsako į apkabinimą ir kelias sekundes nepaleidžia. Galiausiai pabučiuoja jos plaukus ir paleidžia akivaizdžiai susigraudinęs. 

- Abigaile… Noriu, kad žinotum, kad aš tave labai myliu. Visada mylėjau. Net jei kartais iš manęs švelnumo buvo per mažai, Tu man labai svarbi. Ir jei aš tave taip myliu, tai galiu tik įsivaizduoti kaip Dievas tave myli. Net labiau nei aš. Tu esi ypatinga. 

- Tėveli, aš pati tuoj apsiverksiu! Aš irgi tave myliu. Ir tai niekada nepasikeis. Juk negaliu visa nusiverkusi važiuoti į universitetą, kaip atrodys. - susigraudina. 

Abigailė jau ruošiasi valgyti kai nusileidžia Gabrielė. Atsikelia daug anksčiau nei jai įprasta ir atrodo akivaiždžiai sunerimusi. Prasitaria, kad šiandien turi rašyti kontrolinį ir iš anksto jaudinasi dėl rezultato. Abigailė, kaip ir pridera vyresniajai sesei paguodžia jaunesniąją ir pasiūlo nukreipti mintis. Bevalgant Abigailė ir Sandra susiginčija dėl dvasingumo svarbos gyvenime. Ir viskas prasideda nuo mamos įgarsintos minties apie anonimų susirinkimus. Ši tikino nesuprantanti, kodėl nemažai žmonių priešinasi net užuominoms ar pasiūlymams pabandyti apsilankyti AA ar dar kur nors jei turi problemų su priklausomybėmis.

-  Gal dėl to, kad visose anonimų programose yra kišamas Dievas? - įkanda - kiekvieną susirinkimą tas pats per tą patį. Visi apie tikėjimą kalba ir dar aiškina, kad melstis reikia. Tai kaip gali netikinčiam žmogui patikti? Sveikti galima ir be Dievo. 

- Nuo pat įsikūrimo tai padėjo daugeliui žmonių. Laikymasis dvasinių nuostatų, kalbėjimasis su kitais, malda, darbas pagal dvylikos žingsnių programą. Manau tai puiki pradžia netikinčiam žmogui. Juk galima susikurti patogų Dievą jei netiki tikruoju. 

- Tai galima melstis, kad ir durų rankenai? - kandžiai nusijuokia. 

- Dėl durų rankenos nežinau. Bet žmonės susigalvoja kokią nors “aukštesnę jėgą” kuri jiems patogi. 

- Bet vistiek… Viskas būtų gerai su tais anonimais jei ne Dievas. Tikrai per daug apie tai kalbama. Maniau žmonės dar vaikystėje išauga iš įsivaizduojamų draugų, bet paskui kažkaip jiems “dangaus tėvelio” prisireikia. 

- Gal jau baikit ginčytis ir keliaujam? - Neišlaiko tėtis. 

- Taip. Keliaujam. Iki merginos. Ir grįžkit iki vienuolikos abi. 

Abigailė apsidžiaugia, kad ši beprasmė diskusija pagaliau baigėsi. Jau seniai mamai nepasakoja nieko apie savo asmeninį gyvenimą. Jau nebe paauglė vis dėl to, o suaugusi ir savarankiška moteris, gyvenanti tėvų namuose tik dėl sesės. Ji turbūt iš kojų išvirstų sužinojusi ką Abigailė išdarinėja gyvendama viena. Kuo mažiau žino tuo geriau. Žino, kad tėčio akyse yra gera mergaitė, tegul taip ir lieka. Tėtis irgi galvoja, kad ne viską jiems būtina žinoti apie suaugusią dukrą. Ką nori pasisako pati. 

Erikas pasimeldžia prieš išvažiuodamas. Šiandien pas jį turi ateiti jaunas vaikinas, vis dar besimokantis universitete. Nori įsidarbinti pas jį. Meldžiasi, kad susitikimas praeitų sklandžiai. Žmona uždeda ranką ant jo ir meldžiasi kartu. Po kelių minučių pagaliau pajuda. Vyras jaudinasi lyg pats eitų darbintis, o ne  priimtų kitą žmogų. Vos nuvykus į darbą vyras užsidaro savo kabinete ir paprašo žmonos, kad ši palydėtų jaunuolį pas jį. Įsijungia kompiuterį, pasidaro sau arbatos ir gurkšnodamas meldžiasi. Išgirdęs beldimą į duris net pašoka ir vietoj burbtelėjimo “užeikit” pats atidaro duris. Prieš jį stovi jaunas vaikinas, maždaug Abigailės amžiaus. 

- Prašau prisėsti. Norėsite kavos, arbatos, vandens? 

- Arbatos norėsiu - šiltai nusišypso nustebintas tokio priėmimo. 

- Puiku, tuoj užkaisiu virdulį. Įsitaisykite patogiai ir nebijokite manęs. Jauskitės laisvai. Galite bendrauti kaip su draugu. 

Erikas trumpam pradingsta mažoje, bet jaukioje virtuvėlėje, o vaikinas žvalgosi po biurą. Ant stalo guli gerokai aptrinta Biblija. Lapai matosi pageltę, o kai kur ir pajuodę. Vaikinas sužavėtas prikausto žvilgsnį prie knygos. Ant sienos pastebi Biblijos eilutę “Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems. Rom.8:28” Jaudulys iš karto atslūgsta. Erikas grįžta su puodeliu arbatos ir įduoda vaikinui. Peržiūri kandidato dokumentus ir padrąsinančiai nusišypso. 

- Gerai, dabar papasakokite apie save trumpai. Apie savo išsilavinimą, motyvaciją. 

- Aš Natanielis. Šiuo metu studijuoju lietuvių filologiją ir leidybą Vytauto Didžiojo Universitete. Jau paskutinis kursas, rašau diplominį darbą. Labai mėgstu ramų laisvalaikį, skaitau knygas. Audringi vakarėliai ne man. 

- O kuo jus sudomino būtent mūsų leidykla? 

- Tuo, kad leidžiate krikščioniškas knygas. Nedaug tokių leidyklų. Esu tikintis. Evangelistas, bet labai nedrąsus. Tai toks darbas man kaip būdas skelbti Evangeliją. Vienas iš būdų. Man labai sunku prieiti prie žmonių. 

- Nuostabu, mums reikia sąžiningų ir atsidavusių darbuotojų. Einam susitvarkyti įdarbinimo dokumentus? 

- Jūs tikrai mane priimate? Tiesiog dabar iš karto? - vaikino akyse iš nuostabos pasirodo ašaros. 

- Žinoma, puikiai tinki man kaip darbuotojas. Tik pakalbėjau su tavimi ir supratau, kad nieko kito šio- je darbo vietoje matyti nenoriu. 

Pasirašydami  darbo sutartį abu pradeda jaustis laisvai ir net kiek paatvirauja. Galiausiai Erikas prasitaria, kad dabar jie kolegos ir Natanielis neturėtų į jį žiūrėti kaip į viršininką. Erikui pasiguodus, kad dvi jo dukros nutolusios nuo Dievo šis primena seniai žinomą posakį - savam kieme pranašu nebūsi. Išeidamas mandagiai atsisveikina ir važiuoja į universitetą. Greičiausiai pas šį vyrą dirbs iki kito rugsėjo, o tada vyks į Klaipėdą mokytis teologijos, arba jei jau teks likti Kaune - studijuos internetu. Universitete pastebi Abigailę bibliotekoje, bet šįkart jos neužkalbina, Abigailė net nepakelia akių nuo savo kompiuterio. Matosi - susikaupusi, nepastebi nieko aplink. O šis negali atitraukti akių nuo merginos. Šiandien ji atrodo žymiai gražiau nei tą vakarą klube. Na ir kodėl jis turėjo pajusti tokią stiprią simpatiją bedievei? Kodėl jo dėmesio nei karto nepatraukė, pavyzdžiui bažnyčios narė sekmadienio rytais siūlanti karštus gėrimus ir sausainius bažnyčios nariams ir svečiams, visada besišypsanti ir maloni? Prieš paskaitą greitai parašo Izabelei ir pasidalina apie bundančią simpatiją Abigailei. Žino, kad jei mergina pasirinks pasaulį - draugystė ir santuoka neįmanoma. Be to, ji akivaizdžiai nesidomi Natanieliu. Jam pasidaro ramiau prisiminus, kad jau keli žmonės paskelbė jai Evangeliją, gal pagaliau Dievas pasibels į jos kietą širdį. Grupiokai iš karto pastebi, kad Natanieliui kažkas ne taip, tad vienas iš geriausių draugų po paskaitos susirūpina.

- Kas yra, drauguži? Įsimylėjai?

- Greičiausiai… Bet beviltiškas reikalas. Tai bandysiu kažkaip pamiršti. 

- Iš univero panelė? 

- Taip. Abigailė. Jei tau tai ką nors sako. 

- Žinau aš ją. Graži, bet tikra ledo karalienė. Topinė studentė, kas jos nežino? Visas univeras apie ją kalba, vieni pavydi, kiti didžiuojasi. Pavydi aišku tie kurie patys tingi mokytis. Bet ją gauti sunkiau negu baigti universitetą su pagyrimu arba apsiginti diplominį dešimtukui. 

- Taip ir maniau… Nieko man su ja neišeis. O ką apie ją sako?

- Na, sako, kad be jokių pastangų įstojo į nemokamą vietą. Dar kiti sako, kad galimai dėstytojai labai draugauja su jos tėvais ar ja pačia, todėl ir rašo gerus pažymius. Dar dažnai matau ją su tokia keistuole mergina. Ta mergina visiškai nesimoko. Ne kartą pastebėjau, kad ta mergina per paskaitas tiesiog naršo telefone, o Abigailė įdėmiai klausosi ir užsirašinėja. Kartais ir klausimų turi. Keista, labai skirtingos, bet pastoviai sulipusios. Lesbietės gal. 

- Tikiuosi, kad ne. Nors, ką gali žinoti šiais laikais. Jau geriau vaikiną turėtų… - pastebimai nusivilia.

- Nesijaudink tu taip. Net neaišku čia kur tiesa ir kur paskalos. Gal vis dėl to kaip nors sudominsi ją. Tu juk irgi neblogai mokaisi. 

Natanielis nusprendžia nutylėti matęs ją naktiniame su mergina, kuri tikrai neatrodė esanti “tiesiog draugė”. Argumentas, kad Abigailė galimai netradicinės orientacijos atrodo tikresnis nei bet kada anksčiau. Vaikinas dėl to nuoširdžiai nusiminęs. Jei Abigailė iš tikrųjų domisi tik merginomis tai nebėra jokios vilties, kad tarp jų kada nors galėtų kažkas būti. Jokios ateities kartu. Dieve, ar meilė gali atimti sveiką protą? Paklausia susierzinęs, bet atsakymo negauna.  Jei tik galėčiau bent sekundei prie jos prisiliesti… 

Po paskaitų iš karto važiuoja namo. Skambina globėjui. Jokio atsakymo. Nori sėsti prie rašymo bet negali susikaupti. Mintyse tik Abigailė. Na, kiek galima. Taigi bus dar tų moterų. O aš uždraustąją įsižiūrėjau ir negaliu išmesti jos iš galvos. Prisimena pašaipų nepažįstamos merginos žvilgsnį klube šiam apžiūrinėjant Abigailę. Prisimena kaip ši visu kūnu prisiglaudė prie Abigailės, o tada prasidėjo “spektaklis”. Jam pasidaro bloga. Norėdamas prasiblaškyti atsiverčia Bibliją, bet pajunta, kad skaityti nebegali, žodžiai liejasi ir akys staigiai užsimerkia. 

Natanielis per anksti ateina į susirinkimą. Jau ruošiasi rakinti duris, bet vos palietus rankeną šios atsidaro. Kambaryje jau sėdi Abigailė, visa sustingusi, angeliško grožio, bet ledine veido išraiška. Pasijunta, lyg kojos pačios neštų prie merginos. Priėjęs arčiau pastebi, kad ši įvilkta į permatomus kiautus. Pora žingsnių artyn ir mato, kad kiautai įtrūkę, ima skilinėti. Jau pakankamai arti, kad paliestų. Paliečia kiautą ir šis ima lydytis. Ir kai jau įmanoma prisiliesti prie tikrosios Abigailės staiga išdygsta nepažįstama mergina. Jos akys dega neapykanta. 

-Abigailė mano. Paliesi, mirsi. 

- Aš nebijau - ištaria drąsiai žiūrėdamas nepažįstamajai į akis. 

Tada žvilgteli į Abigailę ir įžvelgia jos akyse baimę. Mergina leidžiasi apkabinama. Natanielis vos girdimai ištaria “Nebijok, aš su tavimi. Aš tavęs nepaliksiu ir neapleisiu”. Vos spėja ištarti šiuos žodžius pikta nepažįstamoji išnyksta. Išgaruoja.  

Atsikelia. Galvoje pasigirsta pažistamas tylus ir ramus balsas. Aš tavęs nepaliksiu ir neapleisiu. Pagaliau nusišypso. Žinau. Žinau, tėveli.  

Abigailė grįžta namo itin geros nuotaikos ir vakarienės metu laukia kol tėtis įjungs jų abiejų sukurtą grojaraštį. Nekantrauja pamatyti mamos reakciją. Jau pradeda priprasti prie vakarienės su tėvais kiekvieną dieną. Įdomu kaip bus kai vėl grįšiu į butą ir gyvensiu viena… Vėl teks priprasti… Vos spėjus pavalgyti tėtis pareiškia, kad nori prisiminti laikus prieš jų santuoką ir pačią šeimyninio gyvenimo pradžią. Mama palankiai nusišypso ir tėtis pagaliau įjungia abiejų su Abigaile sukurtą grojaraštį. Keičiantis dainoms tėvai pradeda dalintis prisiminimais kol galiausiai tiesiog pradeda šokti. Čia pat svetainėje. Abigailė negali sulaikyti šypsenos ir džiaugsmo ašarų.