Nedovanokit man brangių gėlių,
Vis tiek per laiką jos nuvysta.
Geriau padovanokit šypseną akių,
Kurios vėl sugrąžina į vaikystę.

Ir kaip kadaise – takučiu namo
Parveskite mane į gimtą kaimą.
Tik nebelos čia prie būdos šuva,
Išdžiūvo šulinys savaime.

O ir dangus toks aukštas pasibels
Į ištuštėjusį mūs namą.
Danguj spindės vienintelė žvaigždė –
It kelrodė, sutinkantį  benamį.