Iki šiol už grupės ribų Abigailė buvo susitikusi tik su Izabele, tad kiek jaudinasi prieš susitikimą su nepažįstamąja. Į vietą atvažiuoja anksčiau ir užsisako puodelį karšto šokolado. Patogiai įsitaisiusi laukia, kol moteris atvažiuos. Susitikusios trumpai apsikabina. Perdavusi knygą ant kurios ryškiai didžiosiomis raidėmis užrašyta FIREPROOF moteris papasakoja, kaip ši knyga padėjo jos pačios santuokai. Kaip klusniai atlikdama užduotis tapo geresne žmona ir iš naujo pamilo savo vyrą. Abigailė įdėmiai klausosi pirštais perbraukdama raides ant viršelio. Abigailė paatvirauja, anksčiau galvojusi, kad jos tėvų santuoką ideali. Nė nebūtų sapnavusi, kad šie jau seniai atitolę vienas nuo kito. Nežino, kaip dabar turėtų jaustis. Baigusi pasakoti nuklysta į apmąstymus. Juk tėvai prie jos ar Gabrielės net griežtesnio žodžio vienas kitam nepasakydavo. Negi visa tai buvo tik spektaklis? Moteris sugražina Abigailę į realybę užklausdama ar jos tėtis skaito angliškai ir ši patvirtina, kad taip. Juk tėvai turėjo ir darbinių, ir asmeninių reikalų su užsieniečiais, daugiausia anglakalbiais. Kalbant apie santuokos atstatymą ir pačią knygą moteris ima atvirauti. 

 

- Tik reikia nepamiršti, kad reikia pilnai įsipareigoti ir užduotis atlikinėti ne atmestinai. Prieš sužinant apie tokį iššūkį buvau labai priešiška. Buvome netoli skyrybų. Maniau, kad tai dėl mano neištikimybės, buvau jį išdavusi, jis sužinojo, prasidėjo konfliktai. Tiesa, už tos neištikimybės slypėjo kur kas daugiau. Abu apsistatėme sienomis, Būteme išsiskyrę jei ne “Meilės iššūkis”. Jis mus vėl suartino. O prieš mėnesį mes pakartojome santuokos įžadus. Abu esame pasikeitę. Per šią knygą abu įtikėjome. Mūsų sutaikinimas buvo Jis, iš abiejų padaręs vieną ir sugriovęs mus skyrusią sieną… - moteris trumpam susigraudina. 

- Ar čia yra nors vienas netikintis? Turiu galvoje Coda. - atsidūsta negalėdama pakęsti šnekų apie Dievą. 

- Ne, brangute. Visi kažkuo tiki. Kas Dievu, kas durų rankena, kas kiniečiais. Bet kiniečių geriau neklausyti, ir iš viso su jais nesileisti į kalbas, - pajuokauja - žinai, jei nori sveikti, nuo tikėjimo ir dvasinių dalykų nepabėgsi. Iš durų rankenos jokios naudos. Kiek beatidėliotum anksčiau ar vėliau tikrai teks su tuo susidurti. Tu juk irgi kažkuo tiki, tiesa?  

- Aš net savimi netikiu… Ir tuo labiau tikrai ne barzdotu senuku ant debesėlio. Be durų rankenos tiesiog neatidarytum durų, bet tai negyvas daiktas, tai tikrai negali būti Aukštesniąja Jėga. - Kandžiai nusijuokia. - Na, tikiu kitais žmonėmis, pavyzdžiui Izabele, tikiu Coda, tikiu, kad dvylikos žingsnių programa gali man padėti, jei, žinoma netyčia neįvelsiu tryliktojo, kitaip argi būčiau atėjusi? - labiau sau pačiai užduoda retorinį klausimą, kurį galbūt apmastys vakare negu atsakinėdama prieš ją sėdinčiai moteriai. - Nors tai, kas vyksta paskutiniu metu, tikrai sunku paaiškinti. - toliau garsiai reflektuoja, svarstydama kaip jos priėjo prie tokios diskusijos, kai įprastai šalinasi net užuominų apie tikėjimą – Pavyzdžiui, nesuprantu, kodėl susirinkime žiūrėdama į plazdenančią žvakę pajuntu antgamtišką ramybę. Kartais tai pajuntu vos įžengusi į bažnyčios kiemą. 

- Taip pat, tiki, kad tavo tėvai išgelbės savo santuoką, tiesa? Matai, širdele, tu turi tikėjimą. Kai važiuoji autobusu juk tiki, kad vairuotojas nuveš tave ten, kur reikia, kad nepadarys avarijos. Reikia dar pavyzdžių?

- Na gerai. Turiu tikėjimą. Bet ne kažkokiu… Dievu… Jau tris šventuosius pažįstu šioje grupėje. Tiesa, tu dar pakenčiama, Izabelė man patinka, bet jau Natanielis… Negaliu jo pakęst. Naktinio klubo evangelistas. 

- Kaip tai? Jis lankosi naktiniuose klubuose? Nebūčiau pagalvojusi. 

- Taip. Lankosi. Turbūt šokėjoms Evangeliją skelbia - dabar jau atvirai pasišaipo išsakydama tą patį kas penktadienį buvo tik jos mintyse. 

Moteris nesileidžia į Natanielio aptarinėjimą. o Abigailei vaikinas neišeina iš galvos. Gaila, kad, apšnekėti jį gali tik su Deimante, negi aptarinės jį su jį taip mylinčia pussesere? Padėkojusi už knygą ir atsisveikinusi grįžta namo ir su pergalinga šypsena įteikia knygą tėčiui. Šis atsidėkoja apkabinimu ir dingsta savo kambaryje su knyga. Tėvai neskaitant savo miegamojo turi ir atskirus kambarius. Kartais ir miega atskirai. Tėtis savo atskirą kambarį dažniausiai naudoja maldai, Ir dabar prieš atsiversdamas knygą pasimeldžia. Dažniausiai meldžiasi už dukras, kad šios priimtų Dievą. Žino, kad jei pats imsis evangelizuoti Abigailę, susilauks atstūmimo. Netikintys linkę nepriimti Evangelijos iš pačių artimiausių, bet pašalinis žmogus kartais lengvai pasėja sėklą. Pažįsta savo dukrą labiau nei ji pati. Tiki, kad Dievas prisibels iki jos širdies per kitus žmones ir Jis atsiųs Abigailei žmogų, o gal ir kelis kurie paskatins ją atsiverti. Prisimena kaip Sandra paauglystėje įtikėjo, bandė evangelizuoti tėvus, o jos mama taip ir nepriėmė Dievo. Prisimena kaip prieš vestuves užtikrintai pasakė “Aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui”. Šįkart maldoje susikoncentruoja į santuoką, nepamini nei Abigailės, nei Gabrielės. Nuklysta į apmąstymus galvodamas dėl ko dažniausiai nesutaria su žmona. Taip užsidaręs kambaryje praleidžia likusį laiką iki vakarienės. 

Šeima vakarieniauja tyliai. Jie grįžo, bet jausmas toks lyg jų čia nebūtų. Lyg būtų visiškai užmiršę mane. Abigailė ne juokais įsiskaudina. Nors turbūt turėčiau priprasti, jie juk visada taip elgiasi. Nieko naujo. Iš karto po vakarienės pati pasišalina ir užsidaro savo kambaryje. Na ir šeima esame, jokio bendravimo. kiek galima… Kažką paišo į savo užrašų knygutę ir žiūri pro langą. Pajutusi, kad ima nerimauti dėl devintojo žingsnio greitai gražina save į čia ir dabar. Pastebėjusi, kad mama kažkur išvažiuoja beveik septintą vakaro, kas jai nebūdinga nei sekmadieniais, nei kitą savaitės dieną, greitai apsirengia ir išeina į kiemą. Įsitaiso terasoje, žvakių šviesoje ir stebi vakarėjantį dangų įsisupusi į minkštą, šiltą pledą. Žvakės skleidžia švelnų braškių kvapą. Jau nuo vaikystės mėgo grožėtis vakariniu dangumi. Tiek būdama pas senelį tiek tėvų namuose. Ją visada pakeri dangaus platuma, didybė. Kas vakarą jis vis kitoks, bet visada… Magiškas… Lyg dailininkas su nesibaigiančia fantazija jį kantriai pieštų kiekvieną vakarą. Štai ir dabar stebi kaip oranžinė, beveik raudona saulė auksu nudažo švelnius plunksninius debesis, Matosi ir šviesi violetinė spalva. Prie jos tylomis prisėda Gabrielė taip pat stebėdama dangų. Ilgai sėdi tylėdamos kol galiausiai rodantis pirmosioms žvaigždėms Gabrielė garsiai susimąsto. 

- Dangus kas vakarą mus apdovanoja, tokiais vaizdais. Ir jį stebėti niekada neatsibosta. Kas visa šį grožį sukūrė? Juk negalėjo tai savaime atsirasti iš niekur. 

- Oi, net neįsivaizduoju. Net nebuvau apie tai susimąsčiusi. Tikrai negalėjo atsirasti iš niekur. Kūrėjas labai jau anonimiškas. 

Apie dvi valandas, o gal ir ilgiau merginos tiesiog tylėdamos stebi dangų. Pamačiusios krentančias žvaigždes neslepia susižavėjimo ir nuostabos. Tiesiog idealus sekmadienis. Nesijudina iš vietos net mamai parvažiavus namo. Abigailei visiškai to nesitikint mama atsiprašo už tai, kas įvyko antradienį. Anksčiau ji niekada neatsiprašinėdavo. Jei susipykdavo tiesiog po kurio laiko vėl elgdavosi taip lyg nieko nebūtų nutikę. Taip pat Abigailė elgdavosi ir su savo vaikinais, kol viskas pasidarydavo nebepakeliama. Dauguma savo elgesio modelių perėmė iš mamos pati to nesuprasdama. Kaskart viskas baigdavosi skausmingais išsiskyrimais. Deimantė dažnai būdavo vienintelė, kuri ją palaikydavo ir guosdavo. Ji tvirtai apkabindavo Abigailę ir leisdavo išsiverkti klausantis liūdnų dainų, kartais pakartodama, kad ji visada bus Abigailės pusėje ir jos neįskaudins. Neretai Deimantės “paguoda” būdavo pasiūlymas išeiti prisigerti ir viską pamiršti. Dažniausiai taip ir padarydavo. Po tokių vakarėlių merginos visą likusią dienos dalį kartu, kartais abi sakydavo, kad daugiau nebegers, ar bent jau negers tiek daug… iki sekančio išsiskyrimo, tėvų pasimatymo ar dar kokios “progos”. 

Kadangi miegoti dar nenori, įsijungia savo grojaraštį. Išsirenka, kad dainos būtų leidžiamos atsitiktine tvarka. Vos įsijungus pasigirsta žodžiai “Aš norėjau tik būti ką svajoji turėt, pasikeisti truputį, kad galėtum mylėt”. Būtent taip ji ir elgdavosi. Namuose taip pat. Norėjo pasikeisti, kad jaustųsi nusipelniusi tėvų meilės taip prarasdama save. Visas jos gyvenimas buvo noras įtikti. Taip pat ir su mylimaisiais. Tik Deimantė visada mylėjo mane tokią kokia esu ir nereikalaudavo, kad pasikeisčiau. Nuo vaikystės buvo pavyzdinga mokinė. Norėjo, kad ją girtų ir pastebėtų. Visiška priešingybė atvirai dėmesio trokštančiai Deimantei kuri mėgdavo atsikalbinėti prieš mokytojus ir krėsti visokias išdaigas. Jų panašumas buvo tik tai, kad abu norėjo dėmesio kurio negaudavo šeimoje. Viena to siekė paklusnumu, kita atviru maištu. Apie Abigailės maištą niekas net neįtarė. Niekas išskyrus Gabrielę ir Deimantę nežinojo, kaip Abigailė išsliūkina į pasimatymus ar vakarėlius. Dėmesio troškimas ir buvo tai, kas merginas suvedė. Pajutusi, kad tuoj užmigs nusistato žadintuvą, kad nepramiegotų. 

Ryte prieš pusryčius susirašo su Deimante ir susitaria susitikti pas Abigailę vakarienės. Deimantė entuziastingai sutinka ir prasitaria pasiilgusi skanaus ir šilto maisto, būtent tokio kokiu ją mėgdavo palepinti Sandra. Paauglystėje Abigailė kiek pavydėjo, kad Deimantė gaudavo daugiau švelnumo iš jos mamos nei ji pati. Galima pagalvoti, kad iš tikrųjų Deimantė yra jos dukra. O aš jau kaip nors, nuošalyje, kaip visada… Tokios mintys ją aplankydavo itin dažnai, bet nesumažino Abigailės meilės draugei. Darbe diena praeina be didesnių staigmenų, kadangi neturi daug užduočių laisvą laiką skiria kursinio rašymui. Šįkart Abigailė nekantriai laukia vakaro. Darbui einant į pabaigą parašo mamai žinutę, kad šiandien Deimantė ateis pavakarieniauti. "Puiku. Lauksime." Greitai atrašo. Kaip visada, trumpai ir aiškiai. Jokių šypsenėlių, jokių “brangioji”. Nepamena, kada buvo išgirdusi “brangioji” iš mamos. Ji niekada nebuvo sugalvojusi nei vieno mielo kreipinio.

Bibliotekoje kaip ir planavo susitinka su Deimante. Kiek pasimokiusios važiuoja pas Abigailę. Mama jau laukia paruošusi visiems itin gausią vakarienę. Dubenėliai iki pat krašto pripilta įvairių kaimiškų daržovių sriubos. Lėkštėse sultinga vištiena ir bulvytės, taip pat gausybė užkandžių. Puodeliuose garuoja karštas šokoladas. Deimantė vos spėjusi paragauti iš karto puola girti maistą. Abigailė tik padėkoja ir pastebi, kad mama šįkart itin pasistengė. Vos pavalgiusi Deimantė ima meilintis Abigailės tėvams. Nieko neįprasto, ji visada buvo itin lipšni, ypač Abigailės mamai. Tėtis per vakarienę beveik nekalba, tik pagiria maistą, o pavalgęs apkabina mamą. Abigailė pažiūrėjusi į Deimantę pastebi jos akyse vos pastebimą liūdesį. 
Abigaile, gal galėtum trumpam užeiti į mano kambarį? - paprašo tėtis ir Abigailė puikiai supranta dėl ko. 

- Žinoma.

Abigailė nuseka tėtį į jo asmeninį kambarį. Kartu kuria grojaraštį mamai labiausiai patikusių dainų. Tėčiui prasitarus, kad jiems abiems labai patiko “Malonė Dievo suteikta” Abigailė pasitikslina ar tikrai vertėtų tai įtraukti į grojaraštį. Sustoja prie kiekvienos dainos, nes tėtis apimtas nostalgijos nori papasakoti apie kiekvieną išsamiai papasakodamas kodėl ta daina ypatinga. Grojaraštis susidaro spalvingas -  tarp energingų, linksmų dainų įsipina jautrios šlovinimo giesmės. Kiekviena daina, tėčio teigimu, priminė tam tikras svarbias akimirkas. Nors užtrunka ilgai, atrodo, kad svetainėje niekas jų nepasigedo. 

Deimantė užsibūna iki pusės dešimt. Nors autobusai dar važiuoja Abigailė pasisiūlo parvežti draugę namo arba iškviesti jai Bolt. Abigailė žino, kad tuo metu dažniausiai važinėja pustusčiai autobusai, o juose neretai galima sutikti pavojingų girtuoklių, kurie gali lengvai prisikabinti prie jaunos merginos. Deimantė pareiškia norinti, kad Abigailė važiuotų su ja. 

- Palauk, brangioji… - jau besiruošiant išeiti mama sustabdo, Abi laukia kol mama kažko ieško savo rankinuke galiausiai išsitraukia penkiasdešimties eurų banknotą ir paduoda Deimantei. - Suprantu, čia nedaug, bet manau jie tau tikrai padės. Nusipirk normalaus maisto, kad nebadautum iki atlyginimo.

- Bet aš negaliu to priimti. Čia juk jūsų pinigai. Man net dešimt eurų būtų gaila kam nors duoti. 

- Mes neišleidžiame visko ką uždirbame, dabar tau jų reikia labiau. O jei reikės dar kokios pagalbos mes mielai padėsime. Padėsime įsidarbinti kur nors geriau. 

- Ačiū. Man tai daug reiškia - Deimantė susigraudina. 

Abigailei toks mamos elgesys pasirodo neįprastas net ir žinant kiek daug ji anksčiau padėdavo jos draugei. Mašinoje abi beveik pusę kelio tyli kol staiga Deimantė paklausia ar Abigailė ant jos pyksta dėl savaitgalio nuotykio. Abigailė iš anksto neapgalvoja savo žodžių, tad šie sminga skaudžiau nei dviašmenis kalavijas.

- Nepykstu, tiesiog gailiuosi dėl to. Tai buvo klaida. 

- O tavo ankstesni nuotykiai? Irgi klaida? Jei nepyksti tai kodėl mane taip skaudini? Kodėl atsisveikinusi neapkabinai kaip darydavai įprastai? 

- Jie nieko nereiškia. O neapkabinau ne dėl to, kad pykstu ant tavęs. Aš pykau ant savęs. 

- O su manim jau kažką reiškia? 

- Nežinau. Nesigilinkim į tai. Palikim praeityje, lyg to net nebūtų buvę. Myliu tave kaip sesę. Ne daugiau. Ir puikiai žinai, kad su pažįstamais nemiegu! - staiga pakelia balsą. - kaip bebūtų, tu man labai svarbi. Buvai ir liksi, Niekas nepasikeitė. - bando ištaisyti situaciją. 

Deimantė nieko neatsako. Trumpam žvilgtelėjusi į draugę Abigailė pastebi, kad ši tyliai verkia. Jai ir pačiai suspaudžia širdį. Taip, net geriausią draugę įskaudinau, viskas ką sugebu tai griauti santykius. Susitvardo, kad pati nepravirktų ir tylėdama važiuoja toliau, Apsimesdama, kad nepastebėjo draugės ašarų jos neguodžia. Tik sustojus prie merginos namų Abigailė nusprendžia palydėti ją iki buto. Dar nespėjus atsisveikinti Abigailė ją apkabina taip kaip dar niekada nebuvo apkabinusi. Lyg atsiprašydama be žodžių. Deimantė pravirksta Abigailės glėbyje, o Abigailė taip pat leidžia sau tyliai, nepastebimai verkti. Vėl įlipusi į savo mašiną nejuda iš vietos kol pastebi draugės lange šviesą. Deimantei ilgesingai ją stebint pagaliau pajuda iš vietos. Šįkart visiškoje tyloje.