Skaidrus upelio vanduo spindėjo nuo kaitrios vidurdienio saulės ir tekėjo per smulkius akmenis, švelniai liesdamas per medinį tiltelį nuleistas basas Ariadnos kojas. Tyliai sėdėdama, sudėjusi rankas ant apnuogintų šlaunų, ji vis žvalgėsi aplinkui, tai į giedrą dangų, tai į Šešėlių girią horizonte. Pastarieji įvykiai išties ją neramino, nors visiškai nebuvo susiję su ja. Užtat su jos seserimi buvo, ir tai neramino labiausiai. Nors jos ir nesusitikdavo labai dažnai, turėjo gana stiprų ryšį, netgi dabar galėjo jausti, kad kažkas jai negerai, galbūt vertėtų ją aplankyti. Tačiau pati viena to padaryti mergina negalėjo, nes neturėjo galių, kad galėtų teleportuotis, o kiekvieną kartą kreiptis į Aristėją buvo šiek tiek nesmagu. Nors jie ir sutarė pakankamai gerai ir ji galėjo gyventi jo namuose, buvo tik paprasta padėjėja.

Aristėjas šiuo metu užėmė itin aukštą postą, ir Ariadna tuo žavėjosi, nors jam pačiam atrodė, jog per ilgai tūpčiojo vietoje, apgalvodamas kai kuriuos karalystei svarbius klausimus, galbūt dėl to nelaikė savęs geru valdovu. Bet perduoti pareigas kažkokiam nepažįstamam asmeniui irgi atrodė neteisinga, todėl Aristėjas ir delsė, ieškodamas kuo geresnių kandidatų, bandė juos geriau pažinti. Visa ta nelaimė su Gordonu jį tikrai prislėgė, ir nors jis daug apie tai nekalbėjo, Ariadna matė jo skausmą. Negalėdamas susidoroti su Vyriausiojo žynio ir tuo pačiu su valdovo pareigomis, jis didžiąją dalį paprastesnių darbų išdalino kitiems darbuotojams, netgi Agatai, kuri buvo stebėtinai darbšti. Tačiau dėl neaiškios priežasties Ariadnai ji nepatiko, tas jos žvilgsnis ir nemaloni atmosfera, vos ji užeidavo į kabinetą... Atrodė, tarsi Agata suėstų ją gyvą, nors ji nieko blogo ir nepadarė, o gal?

– Štai kur tu, Ariadna, – staiga pasigirdo balsas už nugaros ir pakreipusi galvą ji išvydo prieinantį Aristėją. Pasitaisiusi vėjo užmestą ant veido plaukų sruogą, ji juto po truputį kaistančius skruostus ir nukreipė žvilgsnį į savo basas kojas.

Aristėjas įsitaisė prie pat jos. Jo laisvai ant nuogo kūno krentančių marškinių rankovės buvo paraitotos iki alkūnių ir mergina akies krašteliu matė tas tvirtas rankas, kuriomis jis laikėsi už pasenusios medienos krašto. Kūną išmušė tik dar didesnis karštis, bet vydama nedorias mintis ji papurtė galvą. Aristėjas buvo jau suaugęs vyras, net keturiolika metų už ją vyresnis, o ji tebuvo jam tik maža mergaitė, į kurią jis jokiu būdu nežiūrės rimtai, be to, jam to neleido Vyriausiojo žynio pareiga. Ariadna nežinojo, kodėl tas darbas kur kas griežtesnis už paprasto žynio, bet jautėsi nusivylusi, nors nieko bendro tarp jų ir šiaip negalėtų būti. Ji neplanavo kurti šeimos, būdama tokia jauna. Norėjo pirmiau užsidirbti pinigų, kad turėtų tvirtą pagrindą, bet kai šalia sėdėjo toks vyras, sunku buvo atsispirti jausmams. Ariadna nė pati nežinojo, kada tiksliai suprato jaučianti jam kažką daugiau, o kai pagavo save galvojančią apie jį kiekvieną vakarą prieš užmigdama, jau buvo per vėlu, tad turėjo savo jausmus užgniaužti, kad tik Aristėjas nieko nepastebėtų.

– Apie ką galvoji? – žvelgdamas į dangų paklausė jis.

Mergina buvo tokia užsisvajojusi, jog išgirdusi jo balsą krūptelėjo ir staigiai nusukusi akis į šalį kelis kartus sumirksėjo.

– Apie nieką. Tik norėjau pabūti viena, tai viskas.

– Vis dar negaliu patikėti, kas nutiko Godai. Ir kodėl būtent tada nusprendžiau palikti ją vieną?

– Manai, kad ją pagrobė Tasdaras?

– Daugiau niekas kitas ir negalėtų, nors Arela ir nėra tikra, kodėl jis tai darytų, – sunkiai atsidusęs jis nušoko nuo tiltelio ir ėmė eiti akmenimis padengtu upės krantu. Ariadna nusekė iš paskos, ir nors nežinojo, ką pasakys, tenorėjo palaikyti jam draugiją.

– Kaip manai, ko turėtume dėl to imtis? – kreipėsi į ją Aristėjas.

– Arela tikriausiai darys viską, kad atgautų savo dukterį, bet mes net nežinome, ar Goda taip pat Tamsos tvirtovėje.

– Vienintelis būdas sužinoti, tai patikrinti, ar ji tikrai ten.

– Bet Arela sakė nesikišti, nes jai padės Lina.

– Suprantu, kad ji nenori painioti kitų į savo reikalus, bet niekada sau neatleisiu, jei kas nors nutiks Godai. Po Gordono mirties pažadėjau ją saugoti, negaliu sėdėti rankas sudėjęs, kai žinau, kad ji pavojuje. Privalau kažko imtis, tik kol kas nežinau ko.

– Ir kodėl nori tai aptarti su manimi? – nesuprato mergina. – Kad ir kaip norėčiau tau padėti, esu visiškai bejėgė, nes neturiu jokių galių.

– Man ir nereikia, kad padėtum, aš... – Aristėjas užsikirtęs minutėlei stabtelėjo ir pasisuko tiesiai į ją. – Tik noriu su kažkuo pasikalbėti, pastaruoju metu nieko nematau, tik darbą, neįsivaizduoju, kaip Gordonas taip galėjo. Suprantu, kad jam labai patiko tas darbas, bet kaipgi šeima? Goda? Kaip jis viską suspėdavo?

Ariadna liūdnai šyptelėjusi tik gūžtelėjo pečiais. Labai nepažinojo Gordono, jie nedaug kalbėjosi, nes jis dažniausiai apsilankydavo pas Aristėją, o ji nenorėdama trukdyti laikydavosi atstumo. Darbe irgi persimesdavo tik keliais žodžiais, ir nors Gordonas buvo labai malonus, ji nenorėjo per daug painiotis jo kelyje. Kiek mergina prisiminė, jo santykiai su Arela buvo išties artimi, bet ji niekada nesidomėjo, kiek tiksliai, galbūt jį praradusi ji jautėsi siaubingai. Ir tik dabar ji suvokė, kiek mažai žinojo apie savo seserį, pagrinde tik jos praeitį, nors nujautė, kad Arela nuslėpė daugybę dalykų. Ji netgi nepasakojo, kaip susipažino su Tasdaru ir koks buvo gyvenimas su juo iki tol, kol nežinojo, kad jis demonas, bet pabėgti nuo jo neįstengė iki šiol. Galbūt buvo per daug skaudu kalbėti apie praeitį, tikriausiai nenorėjo nei jaudinti jos, nei pati aitrinti senas žaizdas.

Taip begalvojant ir beeinant tolyn Ariadnos koja slystelėjo per vandens skalaujamus akmenis. Susverdėjusi ji tik trumpai riktelėjo, tikėdamasi po akimirkos įkristi į upę, bet jos liemenį pačiupo tvirtos rankos.

– Atsargiau, – padėdamas jai atsistoti ant tvirtos žemės prakalbo Aristėjas. – Čia turėtų būti kur kas saugiau.

Mergina išraudo nuo tokio artumo ir nieko nesugebėjo pasakyti, o jis lyg tyčia visai neskubėjo atsitraukti. Ji taip aiškiai juto ranką, apglėbusią jos liemenį, kad minutėlę net nustojo kvėpuoti. Ir ką gi ji sau manė, įsimylėdama Vyriausiąjį žynį, dėl savo pareigos net negalintį susikurti šeimos? Kita vertus, pati to nenorėjo, juk nebuvo kalta dėl ją užplūdusių jausmų.

– Oi, atleisk, nenorėjau! – staiga ją paleidęs, Aristėjas nervingai nusijuokė. – Ne dažnai tenka apkabinti moteris.

Ir kas čia ką tik nutiko? Jis visada buvo toks drąsus, nejaugi dabar išskydo? O gal jai tik pasirodė, nes kaip tik tai ir norėjo pamatyti? Na žinoma, kaip anksčiau nepagalvojo? Galbūt jis nieko jai ir nejuto, tiesiog niekada labai artimai nebendravo su moterimis, o ir galvoti, kad jam ji patinka vien dėl to, kad jį pamilo, atrodė per daug savanaudiška. Ariadna privalėjo tučtuojau jį pamiršti, kol neįklimpo dar giliau. Nors kas žino, galbūt jau įklimpo iki pat dugno...

– Žinai, Aristėjau, manau, kad jau pats laikas galvoti apie nuosavą būstą, – netikėtai prakalbo ji. – Jau per ilgai pas tave gyvenu. Galėčiau persikelti į Azryatą, būčiau arčiau sesers.

– Tu rimtai? – pažvelgė į ją Aristėjas. – O kaip tavo darbas?

– Galėčiau susirasti kitą, – gūžtelėjo pečiais ji, lyg tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje. – Vis geriau, nei kiekvieną kartą prašyti tavęs teleportuoti.

– Bet tu neprivalai išvykti, – sunerimęs jis sugriebė merginą už pečių, o ji tik panarino galvą, nenorėdama žvelgti jam į akis. – Nori palikti mane tokiu sunkiu metu? O kaipgi Medeinė? Ji jau spėjo prie tavęs prisirišti, nusimins, jei išvyksi.

– Tu nesupranti, – papurtė galvą ji.

– Tuomet paaiškink. Ko nesuprantu?

– Aš... – Ariadna užsikirto, nežinodama, kaip viską paaiškinti, juk negalėjo paprasčiausiai pasakyti tiesos. – Negaliu visą laiką naudotis tavo gerumu, turiu susirasti savo vietą.

– Bet Ariadna, mes jau kalbėjome apie tai. Tavo vieta čia, su mumis.

– Žinau, ką sakei, bet aš kitaip negaliu, privalau išvykti. Ir suprantu, kad tau sunku, bet priverstinai laikydamas mane čia geriau nepasijusi.

– Tau nepatinka gyventi pas mane?

– Patinka, nesuprask manęs neteisingai, bet man tikrai reikia pokyčių. Atleisk, jeigu tave įskaudinau.

Tik dabar susivokęs, kad per stipriai spaudžia jos pečius, Aristėjas per kelis žingsnius atsitraukė ir persibraukė per banguotus kaštoninius plaukus.

– Na, jei taip nori, nelaikysiu tavęs, bet dar pagalvok, ar tikrai nori išvykti, gerai?

– Žinoma, – linktelėjo ji. – Aš neskubu, pirmiau noriu sutvarkyti visus reikalus čia ir atsisveikinti su Medeine.

Šiek tiek aprimęs Aristėjas apsigręžė ir patraukė namų pusėn. Ariadna nujautė, jog jis nusiminė dėl to, ką išgirdo, bet žinojo, kad išvykti bus kur kas geriau, juk ji tai darė ir dėl savęs, ir dėl jo.