Ryte pramerkusi akis Abigailė maloniai nustemba, kad Deimantė vis dar šalia. Galvojo, kad ši pasielgs kaip Abigailė po savo nuotykių - išeis vos prabudusi, o gal net naktį nepalikdama jokių ženklų. Be jokių atsisveikinimų, raštelių, dovanų, lyg nieko nebūtų įvykę. Tokios įvykių baigties nei viena nesitikėjo. Pagirių nėra, galvos neskauda, nepykina, tad Abigailė ramiai guli laukdama, kol Deimantė atsibus. Stengiasi nesigraudinti, tik ne dabar. Kaskart pavartojus alkoholio kitą ar net tą pačią dieną pradeda be priežasties graudintis. Jei ne šalia mieganti geriausia draugė kažin ar būtų ženklų, kad vakar gėrė. Dar tik pusė devynių, o Abigailė jaučiasi puikiai išsimiegojusi. Po beveik penkiolikos minučių atsibunda ir Deimantė. Abi pasižiūri viena į kitq ir nusišypso. Abigailė pajunta, kad kiek nurausta. 
 
- Labas rytas - mieguistai pasisveikina visiškai nesutrikusi. 

- Sveika. Kaip jautiesi? - rūpestingai pasiteirauja. 

- Truputį galvą skauda, bet viskas gerai. Nepykina. 

- Na, tada keliamės. Nedrybsokim lovoje visą dieną. 

- Juk nesirengsiu, ką vilkėjau vakar, o kitų rūbų neturiu. Nieko nepasiėmiau, kai važiavom pas tave.  Ką tavo sesė pagalvos? Netriukšmavome vakar, tikiuosi. 

- Ko čia pergyveni? Pamiršai, kad mūsų vienodi rūbų dydžiai? Tuoj surasiu ką nors savo ką galėtum apsirengti. O mano sesės nereikia bijoti. Mama gal truputį duotų velnių. Ypač jei sužinotų kas vakar įvyko…

Draugės akyse pasirodo baimė sumišusi su gėda ir skausmu. Rodos tuoj pravirks. Mergina supranta, ką Abigailė turėjo galvoje sakydama “kas vakar įvyko”, ir su alkoholiu tai nesusiję. Apsimesti, kad nieko nebuvo tikrai nepavyks. Kažkas pasikeitė. Anksčiau tokie atsitiktiniai permiegojimai būdavo savaime suprantama.  

- Ar mes vis dar geriausios draugės? - draugės balsas sudreba, o akys prisipildo ašarų. 

- Žinoma. Tik nekalbėkim apie tai dabar. Pasistenkim pamiršti. Niekas po vakar nakties nepasikeitė... - Užtikrina žiūrėdama draugei tiesiai į akis, nors pati abejoja savo teigimu. 

- Ar pati tuo tiki? - užklausia žiūrėdama draugei tiesiai į akis.

- Ne. Prašau, Deimante… Neapsunkink visko. 

Kai nusileidžia Gabrielė jau atsikėlusi ir pasiūlo abiems kavos. Abigailė susimąsto, ar ši žinanti, kad šįkart Deimantės vizito priežastis kitokia nei įprastai. Sesė, jei ir žino ar įtaria, visiškai to neparodo. Elgiasi įprastai. Įtarimą kelia tik neįprastas Abigailės tylumas. Pavalgiusios namuose ilgai neužsibūna, su Bolt nuvažiuoja iki Deimantės namų, kad pasiimtų savo mašiną. Susirinkusi likusius savo daiktus skubiai atsisveikina ir keliauja namo. Net neapkabina. Kiniečiai įjungia skalbenkę visu pajėgumu. Oi, maldą tai pamiršau… Mintyse sukalba ramybės maldą, bet net ir tai nepadeda. Pasako garsiai, bet niekas nesikeičia. Koks tikslas čia dabar man melstis… Negirdi tas Dievas manęs, net jeigu yra… Iš viso, kam man jo reikia? Nusivylusi grįžta namo ir iš karto užsidaro savo kambaryje. Kurį laiką kankinama minčių nutaria paskambinti Izabelei. Jei yra tinkamas laikas pirmam žingsniui, jis yra dabar. Per vieną savaitę jau du kartus įsitikino, kad nieko nekontroliuoja. Gyvenimas iš tikrųjų nevaldomas. Gal vertėtų visiškai atsisakyti alkoholio ir kurį laiką nesusitikinėti su niekuo? Gal vis dėl to Gabrielė teisi dėl Abigailės išgėrinėjimo ir tai jau tampa problema? Ji negali paneigti, kad jaunesnioji sesuo yra kur kas įžvalgesnė ir išmintingesnė nei gali pasirodyti. Izabelė neatsiliepia ir mergina iš karto pajunta tuštumą. Vienintelis žmogus, su kuriuo ji norėtų pasikalbėti negali atsiliepti. Ji pasijaučia kaip niekad vieniša. Kitų narių numerius taip pat turi, bet su jais šiuo metu nenori kalbėtis . Trumpai pasiginčijusi su savimi parašo globėjai žinutę “Labai reikia pasikalbėti. Prašau, paskambink, kai galėsi”. Iš kambario išeina vien tam, kad pasiimtų kalną saldainių ir kitų skanumynų, tada vėl grįžta. Gabrielei paklausus, kas nutiko, patikina, kad viskas gerai. Baltas melas. Jei sakytų tiesą turėtų pasakyti, kas nutiko vakar, o apie tai ji nenori net galvoti. 

Kaip įprasta šeštadienio rytą Natanielis pusryčiauja su Izabele jos buto vidiniame kieme. Ant nedidelio apvalaus staliuko stovi vaza su jos pačios užaugintomis gėlėmis. Pusryčiams valgo blynus su šokoladu ir kava. Izabelė ištiesia kojas ir pasideda jas ant priešais esančios kėdės. Abu grožisi dar šiltu rudeniu ir stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę pabūti lauke. Laukinės, Izabelės pievoje augančios gėlės kvepia medumi. Prisimena ir kitą šeštadienio tradiciją - per Izabelės nešiojamąjį kompiuterį žiūri Veggie Tales. Tai trumpos vaikiškos istorijos kurių pagrindiniai veikėjai - daržovės ir vaisiai. Istorijos muzikinės, perteikia Biblines istorijas ar mintis taip, kad būtų suprantama ir įdomu vaikams. Nors abu jau seniai suaugę, be Veggie Tales neįsivaizduoja savo šeštadienio.
 
- Man kažkaip sunku patikėti, kad globoji Abigailę… Vakar mačiau ją naktiniame klube. Buvo su kažkokia mergina. Jos ten vos nesimylėjo šokių aikštelėje. Siaubas! O jau kaip apsirengusi… Į ją gal demonas įsikūnijęs. Succubas ar kaip jis ten vadinasi. Tas kur verčia žmones paleistuvauti. - Nutyli, kad matė ją išeinant iš kaimynės buto, tad nusekė jas į klubą. 

- O tu pats ko ten ieškojai? Pametei kažką? - Sudrausmina - Aš ją globoju ir esu tikra, kad su tuo Succubu ji neturi nieko bendra. Greičiausiai tiesiog elgiasi kaip jai įprasta. Ji juk pasaulietė, ko iš jos norėti. Neteisinu, žinoma… Tvarkosi savais būdais, nes kitokių dar nežino. Negi manei, kad du kartus nuėjusi į susirinkimą staiga taps šventa? Nėra žemėje…

- Teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų. - Pertraukia žinodamas, ką Izabelė pasakys. Izabėlė mėgsta cituoti Bibliją ir visada jos cituojamos eilutės atitinka situaciją, o Natanielis gerai ją pažįsta. 

Izabelė eina į svetainę pasiimti telefoną ir randa praleistą skambutį ir žinutę nuo Abigailės. Praėjo beveik pusvalandis. Supratusi, kad kažkas nutiko iš karto perskambina. Abigailė vis dar nusiminusi trumpai papasakoja, kas nutiko penktadienį ir, kad dabar vis dar negali nusiraminti ir apie tai nebegalvoti. 

- Supranti, man paskutiniu niekas nebekelia malonumo. Net seksas. Niekas tos vidinės tuštumos neužpildo. Kad ir dabar valgau saldainius vieną po kito ir nėra geriau. Nieko negaliu kontroliuoti. Turbūt reikia pristabdyti su alkoholiu. Sesė vakar klausė, ar neturiu problemų su alkoholiu. Negi dabar visi mane mato kaip alkoholikę? 

- Žinai, blaivybė nuo alkoholio dar niekam nepakenkė. Tik tu pati gali nuspręsti, ar tau reikia pristabdyti. 

- Tai, ar aš jau padariau pirmą žingsnį?

- Ne, paskambink man rytoj, tada padarysime. Kai kuriems užtrunka maždaug savaitę, nes ten daug rašymo. Namų darbai nesikeičia. Kiekvieną rytą malda. Ir dar prisidės vienas dalykas. Turėsi skambinti man kiekvieną dieną. Antrame žingsnyje gausi kitą užduotį. Jei nori sveikti turėsi klausyti manęs. Sutinki? Bent kol pereisim žingsnius. 

- Taip. O kelintą rytoj paskambinti? 

- Dvyliktą. Lygiai dvyliktą. Nei anksčiau nei vėliau. Ir taip kiekvieną dieną. 

- Gerai. Man tinka. 

Pagaliau Abigailė suprato, kad viskas yra tuštybė, būtent toks gyvenimas, tuštybių tuštybė ir kreipiasi pagalbos pas Izabelę. Jeigu Abigailė turi ryšį su Izabele, atsiveria jai, vadinasi nėra tokia ledo karalienė kokia bando save pateikti. Tiesiog turi daug išorinių kiautų. Nepriekaištinga išvaizda slepia daug gausybę vidinių žaizdų. Kitaip juk nebūtų atėjusi į Coda. Toks apreiškimas paskatina žiūrėti į ją atlaidžiau ir švelniau. Nepykti dėl atstūmimo, o stengtis suprasti. 
Lyg pats nevaldydamas savo veiksmų atsiklaupia ant grindų prie sofos atremdamas galvą į ją. Užsimerkia ir pradeda melstis. Meldžiasi už Abigailę prašydamas tobulos Dievo valios jos gyvenime, užsimindamas, kad pats iš savęs greičiausiai jos nemėgtų. Atsiprašo už savo teisiantį elgesį, ar tiksliau pasakius teisiančius žodžius ir mintis. Fone tyliai suskamba Izabelės mėgstamiausia giesmė. Prisimena kaip pats pradėjo savo sveikimo kelionę. Koks buvo pasimetęs, vienišas, niekuo nepasitikintis ir suprato tik vieną - aukštesnioji jėga, atvedusi jį į susirinkimą , buvo tikrai ne “durų rankena”. 

- Ar viskas gerai, broli? - Izabelė susirūpina. 

- Taip. Džiaugiuosi, kad investuoji į Abigailę, skiri jai savo laiką ir dėmesį. Stebiuosi, kaip tapau toks… O jei prisiminti, koks pats buvau, kai atėjau į Coda. 

- Na, ką aš tau sakiau antradienį? Ar tik dabar tau įkrito? 

- Taip. Tik dabar. Ne viską iš karto suprantu. Tik žinai, man vis dar juokinga kai kas nors susirinkime pasako, kad jų aukštesnioji jėga yra durų rankena. Kas čia per nesąmonė? Kaip negyvas daiktas gali būti aukštesnioji jėga? 

- Nežinau. Ko tik tie žmonės neprisigalvoja. 

- Tai jau tikrai. Dievas sukūrė visus žmones teisius, bet jie patys daug dalykų prasimano. 

- Aš tikrai tave pradėsiu Saliamonu vadinti. 

- Aš tik cituoju. Niekuo nesiskiriu nuo tavęs. Ir nuo Abigailės galų gale. Toli man iki to Saliamono. 

Natanielis beveik visą dieną praleidžia pas Izabelę, o atsisveikinant primena, kad susitiks bažnyčioje.

Abigailė kiek pralinksmėja tik vakare išėjusi pasivaikščioti su Gabriele. Apie tai, kas nutiko vakar nepasakoja. Gabrielė ir neklausinėja. Duoda sesei erdvės, nes supranta, kad jai šiuo metu būtent to ir reikia. Gabrielė niekada nespausdavo Abigailės kalbėtis ir be žodžių suprasdavo, kada palikti ją ramybėje. 

Sekmadienis prasideda įprastai. Pasimeldžia ramybės malda. Meldžiasi automatiškai,  jos širdies tame nėra. Tiesiog žino, kad reikia klausyti globėjos, kad jau pasiprašė. Kaip ir susitarė lygiai dvyliktą susiskambina ir padaro įžangą į pirmą žingsnį. Likusią dienos dalį Abigailė leidžia sau ilsėtis. Dienos metu ji vis dar sėdi su pižaminėmis kelnėmis, per dideliu megztiniu ir valgo sausus pusryčius, ant kelių pasisodinusi Evą. Tiesa, plaukai idealiai sušukuoti. Tokią dieną tikrai būtų galima pavadinti tobulu savaitgaliu. Tėvai grįžta kaip niekad geros nuotaikos ir Abigailė apimta emocijų kaip vaikystėje pribėga prie tėčio ir jį apkabina. Šis priglaudžia ją prie savęs. Tėvelio mergaitė. Betrūksta tik, kad Abigailė vėl pavadintų jį tėveliu, kaip vaikystėje. 

- Kaip mano mergaitės laikosi? - pasidomi po beveik amžinybės. 

- Turėjome tikrai gerą savaitgalį. Praleidome daug laiko kartu. Bet labai tavęs pasiilgome. Bent jau aš. 

Gabrielė taip pat Apkabina tėtį, vos Abigailei kiek atsitraukus. Mama dingsta savo kambaryje iki vakarienės. Tėčiui likus vienam Abigailė pasinaudoja proga paklausti ramybės neduodančio klausimo apie pasimatymus. 

- Matai, brangioji, aš bandau gelbėti mūsų santuoką. Suprantu, kad iš išorės gali pasirodyti, kad viskas su ta santuoka gerai. Mes atrodome, kaip vienas kitą mylinti pora ir, kad mūsų santykiai pavydėtini. Bet tiesa ta, kad atitolome vienas nuo kito. Mama, kai nedirba, skaito meilės romanus arba kiauras dienas kažką veikia prie tų ekranų. Praktiškai nesikalbame. Aš jau truputį pradėjau riboti darbą, stengiuosi nedirbti viršvalandžių. Aistros, rodos, nei lašo neliko. Ne kartą miegojau darbo kambaryje. Esu ir ant sofos miegojęs. Bet supranti, aš ją myliu. Taip, kaip pamilau dar paauglystėje. Labiausiai norėčiau pakartoti santuokos įžadus. Paskutinį kartą tai darėme prieš dešimt metų. O susituokę esame jau dvidešimt tris metus. Pirmąjį rugsėjį santuokoje sužinojome, kad laukiamės tavęs. 

- O ji tave myli? Ar tu tik vienas stengiesi? - susirūpina. 

- Manau, myli, tik nežino, kaip tai parodyti. Per pasimatymus ji tiesiog švyti. Bet norėtųsi, kad ne tik per pasimatymus tokia būtų. Pamenu, kai buvome jauni, garsiai klausydavomės vadinamų “mūsų dainų” ir nei kiek nesivaržydami šokdavome. 

- Ar youtube yra “jūsų dainų”? Galėčiau sukurti grojaraštį, tik aišku man reikėtų tavo pagalbos. Nes nežinau, kokios tai dainos. Bet gal kada įjungtum per svetainės televizorių, visi girdėtume. Manau, mamai tai labai patiktų. Jei bent nusišypsotų, būtų didelis laimėjimas, tiesa? - su užsidegimu pasišauna padėti gelbėti tėvų santuoką. - Tiesa, per Coda susirinkimą penktadienį girdėjau iš vienos vyresnės moters, kad yra kažkoks keturiasdešimties dienų trukmės meilės iššūkis. Kai kiekvieną dieną turi atlikti kažkokią užduotį. Yra knyga kurioje paaiškinta kaip jį daryti. Kiek supratau krikščioniška... Gal vertėtų jį išbandyti?

- Meilės iššūkis? Skamba neblogai.  Galėtum man parūpinti tą knygą? O grojaraštis tikrai puiki mintis. Gerai sugalvota. 

- Žinoma. 

Prasideda trečia savaitė, kai ji jau Coda narė. Nors vis dar jaučiasi nedrąsiai ir nebendrauja su grupės nariais daugiau nei būtina, nusprendžia dabar pat susisiekti su moterimi, paminėjusia knygą. Po kelių signalų moteris atsiliepia. Abigailė iš karto eina prie reikalo ir nupasakoja šeimos situacija paaiškindama, kodėl ji taip staiga susidomėjo “meilės iššūkiu”. Moteris pasiūlo susitikti išgerti kavos, ne telefonu pasakoti apie “meilės iššūkį” ir knygą. Abigailė iš karto sutinka. Kadangi susitikti nusprendžia po pusvalandžio Abigailė nieko nelaukdama eina persirengti. Apsirengia tvarkingai ir patraukliai bet nesidažo. Nenori atkreipti aplinkinių dėmesio, nori tik susikoncentruoti į tai, kas šiuo metu svarbiausia - tėvų santuoką.