Vėjau, palieski mano žiedus
Ir išnešioki jų baltumą,
Kad į kitą sodą jis nuskristų,
Kad atsigultų į pievų „rūmus“.
Tegu nebus tai liūdesys
Praėjusių dienų, pavasarių,
Tegu baltumas tas atvers duris
Į Laimę, Meilę, į Gyvenimą.
Vėjau, palieski mano šaką –
Ji nusviro nuo sunkumo.
Savo vaisių jau nebepakeliu –
Man reikia žmogaus rankų artumo.
Visi kažkur pradingo, paliko sodą –
Mano vaisių niekas nesurenka.
Tačiau vasaros vidurnakčiais atrodo –
Susirinks visi iš „tų Amerikų“...
Vėjau, palieski mano baltą šaką,
Nupurtyk ilgesį, sniegu pavirtusį.
Klausausi – tolimos žvaigždės šneka –
Apie Gyvenimą, erdvėje ištirpusį...
Vėjau, nepamiršk užsukt į sodą –
Vienų viena jame likau.