Trispalve mano, ar tik Tu likai
Vienintelė sodybai šviesti,
Kur švietė naktimis namų langai
Ir jazminai kadais prie klėties?
 
Kaip gera laukų toliuose sutikti,
Tarsi išgirsti šventą šauksmą Lietuvos:
Tauta nemirs, jai amžiais lemta likti,
Kol Trispalvė laisvai jos žemėj plevėsuos!
 
Sunku Tave surast prie modernių „stiklainių“ –
Jų tamsios sienos svetimos lietuvio sielai.
Gimtos kalbos žodžius į svetimus išmainę.
Daug turto, pinigų – toks ten troškimas vienas.
 
Bjauriu politiniu verslu paliko žodis,
Išduotas svetimom raidėm, naujais ženklais.
Tarsi apnuodyto neimtų tokio jau Maironis,
Tylėdamas išeitų Nemuno krantais.
 
.......................................................
Prie seno namo glaudžiasi trispalvė,
Lyg sako žmogui: glauskis prie šalies.
Kol iš širdies manęs tau neišrovė,
Gyvenki viltimi – tauta dar atsities.