Priimk, Dangau, roželės mažą žiedą.
Priimk tarp debesų baltų.
Tegul jis spalvomis Tau giesmę giedą
Žemelės motinos vardu.
 
Išaugo iš tamsos į saulę kilo,
Tu pas save juk taip šaukei,
Kad būryje tarp dangiškų lelijų
Ugnim žėrėtų jos žiedai.
 
Gražus Tavo pasaulis Žemėj mums sukurtas,
Tačiau liepei jį gražint ir toliau,
Leist žmogui prie žiedų sustoti jų užburtam,
Kūrybai ir darbams jėgų atgaut.
 
Sunku suprast, kodėl prie žiedo glaudžias
Taip skaudžiai geliantys spygliai,
Kodėl gražioj žemelėj nuolat siaučia
Nelaimės, ligos ir karai?!
 
Priimk, Dangau, roželės švelnų žiedą,
Priimk meldimą gėrį mylinčių žmonių.
Tegul per žemę taikūs amžiai rieda
Be smurto, neapykantos, karų.