Viskas. Dugnas. Reikia pagaliau kažką keisti… - galvoja Abigailė eilinį kartą sėdėdama ant grindų geriausios draugės Deimantės kambaryje. Akys paraudusios ir patinusios nuo išgerto alkoholio ir nesibaigiančių ašarų. Eilinis išsiskyrimas. Kodėl ji niekada nepasimoko? Rytoj, vos už šešių valandų, keltis į darbą, o ji girta ir dar geria. 

Deimantei pabosta žiūrėti jau nežinia kelintą Abigailės savigailos spektaklį, tad pati imasi guosti merginą, sakydama, kad paskutinis jos išrinktasis jai jau iš pradžių nepatiko. 

- Nesuprantu, kaip po šitiek nesėkmingų santykių gali tikėti paistalais apie amžiną meilę, - stebisi Deimantė. - Tokia meilė neegzistuoja… 

Bet jis iš pradžių buvo toks geras, globėjiškas, - vaitoja Abigailė, užsidengdama rankomis veidą, - Negailėjo man nei dovanų, nei laiko.
 
Išties mergina matė jame savo tėtį, galbūt dėl to taip susižavėjo. 

- Iš pradžių jie visi geri, - pavarto akis Deimantė.

- Jis buvo kitoks… Tačiau vėliau prasidėjo pavyduliavimai ir kontrolė, - siekdama dar vieno butelio kalba, - Karoliui vis vaidenosi, kad duoduosi su kitais. Pradėjome išvien pyktis.

 

Abigailė negali sulaikyti ašarų, prisiminus, kaip jiems mylintis Karolis būdavo šiurkštus ir net nepaklausdavo ar jai neskauda, nereaguodavo į prašymus elgtis švelniau.

- Tau šiandien užteks, - subara pastebėjusi, kad Abigailė nepasivargina įsipilti gėrimo į taurę, geria tiesiai iš butelio.

- Tu nieko nesupranti, - sušnypščia Abigailė, godžiai gurkštelėdama, - Jis mane išvadino pačiais bjauriausiai žodžiais ir trenkė į veidą. Koks vyras taip galėtų pasielgti?!

- Viskas, bus gerai, - kalbėdama glosto draugės plaukus ir šiltai apkabina. Leidžia Abigailei išsiverkti jai ant peties.

- Myliu tave… Ką aš be tavęs daryčiau, brangioji… - Abigailė bando kalbėti kiek įmanoma rišliau. 

- Žinau, Abi, žinau… Aš irgi tave myliu. - sako žiūrėdama tiesiai  draugei į akis 

Abigailė jau nebesivaldo. Jos pirštai atsiduria Deimantės plaukuose, puikiai žinodama, kaip Deimantę tai užveda. Aistra tiesiog tvyro ore dar iki merginoms pasibučiuojant. Kelios sekundės ir abi jau be rūbų. Mylisi švelniai, tiesiog ant grindų. Galiausiai Abigailė pajunta, kad nebegali išbūti atsimerkusi, vaizdas tiesiog pradeda lietis ir ji atsijungia. 

Prabunda suskambėjus žadintuvui. Galva tvinksi ir atrodo skils pusiau. Visiškai nesijaučia pailsėjusi.  Tuoj pradės švisti. Šiaip ne taip nuslenka iki vonios. Kaip bebūtų, darbo praleisti negali. Bando makiažu paslėpti tamsius ratilus po akimis. Nepavyksta. Vis tiek atrodo, kaip mumija. 

Nežadindama Deimantės išgeria kavos, paskui vandens ir galiausiai dvi stiprias tabletes nuo skausmo. Pykina nuo tokio derinio, bet ji į tai numoja ranka. Grįžta į miegamąjį ir net prisėda nuo matomo vaizdo. Aplink pilna tuščių alkoholio butelių, Deimantė miega ant grindų, mėtosi abiejų rūbai. Nors tokį vaizdą rytais mato dažnai, šįkart apima kaltė. Taip tęstis nebegali. Kaip kokia alkoholikė prisilaku vidury savaitės, nesugebu pora žingsnių iki lovos nueiti. Kaip aš taip nusiritau? Vos jai apsirengus Deimantė prabunda ir pasiteirauja, ar ši tikrai šiandien eis į darbą.

- Negaliu praleisti darbo dienos.. - užtikrintai atsako. 

- Gali pasakyti, kad blogai jautiesi. Ir tai nebūtų visai melas. - mieguistai pataria. 

- Negaliu. Turiu dirbti. Kaip nors  ištversiu šią dieną. Ir susitvarkyk šitą betvarkę, kiek galima - subara.
Žino, kad vairuoti dar negali, tad nusprendžia išsikviesti Boltą. Gal tris kartus iškvietimas atmestas, visi vairuotojai užimti. Kaina vos ne perpus didesnė nei įprastai. Rytais dažnai taip būna. Galiausiai kažkas užsakymą patvirtina, bet rodo, kad vairuotojas atvažiuos tik po dvidešimties minučių. Neapsimoka tiek laukti. O gal rizikuoti ir važiuoti su savo mašina, vistiek jau išsiblaiviau… Jai vos tramdant ašaras ir dvejojant pasigirsta nepažįstamojo balsas:
- Ar ko nors lauki?

Abigailė pakėlusi akis nužvelgia vyrą. Šis atrodo švelniai tariant tikrai geriau nei ji. Jokių ratilų po akimis. Tvarkingai sušukuoti, ką tik apkirpti šviesiai rudi plaukai, žalsvos akys primenančios jūrą. Stilingas ir tvarkingas - balti susagstyti marškinai, juodas švarkas. Turbūt koks sėkmingas verslininkas. Susigėsta dėl savo paraudusių ir patinusių akių.      

- Skubu į darbą, kviečiuosi Bolt, tiksliau bandau išsikviesti, - skubiai išberia.

- Galiu tave pavežti, jei reikia, - pasisiūlo, - Man nesunku.

Abigailė iš nuostabos išpučia akis. Dažniausiai žmonės net kaimynams nepadeda, o čia visiškai nepažįstamas. Abigailė sutrinka sulaukusi tokio pasiūlymų. Žinoma, pavežėjimas dabar būtų naudingas, Kadangi jau vis tiek vėluoja, važiuodama su šiuo vaikinu vėluotų mažiau. Spėja permastyti ir galimus pavojus ir nė pati nepajunta kaip prikanda lūpą, o rankos ima drebėti. Dar kartą žvilgtelėjusi į vaikiną nusprendžia važiuoti su juo, Nors rizikuoja, bet ta rizika kur kas mažesnė nei važiuojant pagiringai su savo mašina. Kadangi vaikino visiškai nepažįsta nužvelgia mašinos numerius ir juos įsimena. Nusiunčia Deimantei. Važiuoju su vienu iš tavo kaimynų. Jei man kas nors nutiks siunčiu tau mašinos numerius. 
Nereikia taip jaudintis, nepagrobsiu - pajuokauja. 

- Gerai, važiuojam - taria vos įlipusi į  mašiną - aš vėluoju. Per visą savo gyvenimą pirmą kartą vėluoju į darbą.

- Adresas? Juk nesu aiškiariagys, nežinau kur vežti. - nusišypso taip priversdamas ir ją nusišypsoti. 
Vos pasakius adresą vaikinas pajuda iš vietos. Pažvelgus per langą staiga suskausta akis, tad Abigailei tenka užsimerkti. 
- Ar viskas gerai? - paklausia pažvelgdamas į merginą. 

- Ne visai. - balsas kiek sudreba - jei mano mama pamatytų mane tokią tai tokį pamokslą skeltų… Vakar buvau kominė, mažai miegojau ir daug verkiau. Tai dabar turiu pasekmes - ištaria žiūrėdama pro langą vengdama vaikino žvilgsnio. 

- Manęs gali nesigėdyti - švelniai prataria ir šypteli, nors Abigailė to ir nemato - nesmerksiu tavęs. Manau, jei gėrei tam buvo priežastis. - Balsas toks švelnus, kad Abigailė vos laiko ašaras. 

- Buvo. Ilga istorija. Nenoriu čia pasakoti. Žiūrėk į kelią, ne į mane - Pakeičia temą susitvardžiusi ir prisivertusi atsisukti. - ir kam ta navigacija. Aš kelią žinau, galiu pasakyti kur ir kada sukti. 

- Nori pabūti už navigaciją? - šypteli. 

- Kodėl gi ne? 

Vaikinas išjungia navigaciją ir klauso Abigailės nurodymų. Kurį laiką abu beveik nekalba ir Abigailei palengvėja. Nors prisiminimai apie Karolio pavydo proveržius vis šmėksteli ji prisiverčia apie tai negalvoti. Dabar nori galvoti tik apie darbą. Nors nuvažiavus daugiau nei pusę kelio pradeda pykinti. Abigailė tyliai iškenčia likusią kelionės dalį. Likus gal dešimtčiai minučių iki kelionės tikslo Abigailė vis dėl to nutraukia tylą. 

- Mes visiškai nepažįstami. Kaip čia yra, kad nusprendei mane pavežti? - pasidomi.

- Aš nedarau nieko, ko nematau tėvą darant. - miglotai paaiškina vyras.

- Nesupratau? Matei savo tėvą vežant mane į darbą? - pašaipiai nusijuokia Abigailė. 

- Gerai, pasakysiu paprastai. Kartais aš iš Dievo gaunu paraginimą kažką daryti. Kokią malonią smulkmeną. Man nesunku, o ir kitam padedu. Ir tada jau nesvarbu pažįstu aš tą žmogų ar ne. - jo žodžiai nuskamba kiek keistai. Juk niekas taip nesielgia. 

- Ačiū. Dabar aiškiau. Bet Dievu aš netikiu. Prašyčiau jo čia nekišti. - Susierzinusi atkerta mergina.

Vaikinas neatsako, toliau važiuoja tylėdami. Išlipdama mandagiai padėkoja, palinki geros dienos ir eina į savo kabinetą. Sulaukusi pietų pertraukos išgeria kavos ir suvalgiusi keletą sumuštinių. Vis dar pykina nuo vakar dienos išgertuvių. Gal laukiuosi? Staiga persmelkia mintis ir akyse vėl pradeda kauptis ašaros. Nors ne… Negali būti… Mes visą laiką saugojomės… Ir nemanau, kad nors kartą pamiršome. Bet privalau pati įsitikinti. Mintys apie galimą nėštumą neduoda ramybės. Pažada sau, kad rytoj ryte būtinai pasidarys nėštumo testą, dabar jau per vėlu. Jau pradeda įsivaizduoti savo ateitį su vaiku. Tektų pasiimti akademines, ilgai negalėtų dirbti. Žino, kad tėvai ją palaikytų, gal net priimtų ją su vaiku į savo namus. Žino, kad nestokotų, bet abejoja ar sugebėtų mylėti. Ir jei jau laukiasi, suvokia, kad toks jos išgėrinėjimas jau galėjo stipriai pakenkti kūdikiui. Pradeda naršyti internete vesdama google užklausas “ką daryti išėjus iš toksiškų santykių” “kodėl mano santykių modelis kartojasi?”. Staiga benaršant angliškai pastebi nuorodą į puslapį apie ko-priklausomybę, jame buvo rašoma, kad žmonės susiduriantys su šia problema gali sveikti pagal dvylikos žingsnių programą. Pasidomi ar yra tokių grupių Lietuvoje ir kada vyksta susirinkimai. Jai palengvėja sužinojus, kad toks susirinkimas vyksta kaip tik šiandien vakare. Nors pavadinimas Coda jai atrodo keistas nusprendžia apsilankyti. 

Po rodos amžinybę trukusios darbo dienos Abigailė ryžtingai nueina į susirinkimą. Stengiasi neišsiduoti, kad jaudinasi. Prieš save pamačiusi vaikiną kuris dar šiandien ryte ją vežė į darbą atsitraukia keliais žingsniais atgal. 

- Sveika dar kartą, tu į susirinkimą? - šiltai sutinka vaikinas. 

- Taip? O tu irgi? - norėtų nieko neatsakyti, bet elementarus mandagumas neleidžia. 

- Taip. Kaip nusprendei čia atvykti? - pasidomi. 

- Tikrai ne iš gero gyvenimo. Manai jei dirbu, studijuoju ir neblogai atrodau neturiu problemų? - iš karto ima gintis ir vos nešaukia ant jo. 

- Visi esame sužeisti. Džiaugiuosi, kad atėjai. Tikrai. 

- O aš visai nesidžiaugiu. - niūriai atkerta vos tramdydama ašaras. 

- Ar kas nors nutiko? 

- Nesirūpink - šaltai atkerta. 

Ateina dar keli žmonės. Abigailė kiek atitraukia ir stebi kaip žmonės paruošia patalpą susirinkimui. Sustato kėdes ratu. Ant staliuko viduryje pastato žvakę, keletą lankstinukų, knygą. Keli nariai pakalbina naujokę. Susirinkimui prasidėjus visi prisistato vardais. Abigailė klausosi Natanielio, skaitančio žingsnius ir jaučia stiprų vidinį pasipriešinimą. Ji nežino, ar pajėgs vykdyti šią programą, ar tai tikrai jai tinka. Didžioji dalis žingsnių  mini Dievą ir nuolat primenama dvasingumo svarba. Ką po galais reiškia "dvasiškai nubudę"? Ar nuo manęs priklauso kitų žmonių sveikimas, kad aš paskui dar turėsiu kažkam perduoti žinią? Žodžiai Dievas ir "dvasingumas" jai jau seniai kelia pyktį. Vaikinas žvilgteli į Abigailę ir šiltai nusišypso, bet Abigailę tai tik dar labiau supykdo. Ne dėl bendravimo ir nepažįstamų žmonių dėmesio ji čia atėjo. Ji piktai pažiūri į jį tarsi sakydama „atšok“. Be jos ir Natanielio susirinkime ratu sėdi dar penkiolika žmonių. Ant nedidelio staliuko dega žvakė ir padėtos kelios knygos. Nenoromis Abigailė pripažįsta, kad plazdenanti geltona žvakės liepsnelė ramina ir sukuria jaukumą.

- Ar šiame susirinkime turime naujokų? – formaliai paklausia susirinkimą vedanti moteris.

- Aš naujokė – Nedrąsiai ištaria Abigailė. 

- Malonu, gal norėtum prisistatyti? – jau draugiškesniu ir drąsinančiu tonu pasiteirauja vedančioji.

- Abigailė ko-priklausoma.

- Sveika, Abigaile! – visi žmonės ištaria vienu balsu.

Merginai tai neįprasta, bet ji neparodo nustebimo. Nerodo jokių emocijų. Vienas iš narių perskaito sveikinimą naujokui ir šiltai, bet neįkyriai nusišypso Abigailei. Merginos viduje per ilgus metus susikaupęs pyktis ir nuoskaudos po truputį pradeda atslūgti. Šiuo metu, rodos, nėra ant ko pykti. Nebent ant savęs. Kažkas iš narių savo pasidalinime pamini - kaltė, gėda, baimė. Žodžiai sminga kaip peilis į širdį. Būtent tai ji ir jaučia šiuo metu. Ji pajunta kažką nepaaiškinamo. Tarsi susirinkime būtų dar kažkas, be gyvai esančių žmonių. Kažkas neapčiuopiamo, bet labai stipraus. Ji susikoncentruoja į liepsną, teikiančią jai nepaaiškinamą ramybę. Nors mintys apie skausmingą išsiskyrimą ir naktį su Deimante, alkoholio vartojimą ir galimą nėštumą bando išblaškyti. O gal tai vis dėl to ramybės maldos, kurią skaitėme susirinkimo pradžioje poveikis? Ne! Ta malda tik tušti žodžiai. Iš viso ką aš čia veikiu? Kur aš čia iš viso papuoliau, gal čia kažkokia sekta? Ai, teisingai, sveikstu nuo ko-priklausomybės... Vis tiek blogiau nebebus. Ji nepaliaujamai kovoja su savo mintimis. Beveik nemato kitų kambaryje esančių žmonių. Rodos, lieka tik ji ir ta žvakės liepsna ir kažkur nutolę žmonių balsai. Kažkas skaito dienos skaitinį. Ji net neįsimena daugumos susirinkusiųjų vardų, išskyrus Natanielio, nes jis labai reiškiasi. Beveik negirdi kitų žmonių pasidalinimų. Tačiau Natanielio balsas greitai gražina ją į realybę.

- Abigaile, gal nori pasidalinti? Visi jau pasidalino, likai tu. Jei nori, žinoma – kreipiasi į ją tas įkyruolis Natanielis.
- Šiandien nenoriu. Gal kitą kartą. – atsainiai burbteli net nežiūrėdama į vaikiną. Pasiūlymas atsiverti prie visiškai nepažįstamų žmonių ją labai gąsdina. „Atsiverti“ jai yra „parodyti savo pažeidžiamumą“ sinonimas.
- Kadangi visi, kas norėjo, pasidalino, siūlau baigti susirinkimą ramybės malda – vėl šaltu formaliu tonu prataria vedančioji.

Ir vėl. Nieko geresnio negali sugalvoti? Mergina eilinį kartą susierzina. Toliau dar keisčiau. Visi atsistoja, susikabina rankomis ir garsiai vienu balsu kalba tą pačią ramybės maldą, kurią sakė pradžioje. O jai dar tenka stovėti susikabinus su įkyruoliu, kuris ją labiausiai ir nervina savo dėmesiu. Čia tikrai kažkokia nesąmonė. Kam to reikia. Kas iš viso sukūrė tas grupes ir nusprendė, kad susirinkimus reikia pradėti ir baigti malda? Visiems paleidus vieni kitų rankas Natanielis vis dar laiko Abigailės ranką.

- Paleisk jau. Pasimeldėm ir užtenka. - Vaikinas paleidžia, bet šiltai jai nusišypso, kas ją dar labiau supykdo.
Kas po galais šiam vyrukui negerai? Kodėl jis taip rodo dėmesį jai? Neturi gal ką veikti?
Mes po susirinkimų dar pasiliekame išgerti kavos/arbatos ir užkandžių. Gal norėtum pabūti?

- Žinoma – neprieštarauja, bet tik dėl to, kad nenori grįžti namo.

Vaikinas palydi Abigailę iki virtuvėlės, kurioje sudėtos įvairių rūšių arbatos, kava, sausainiai, saldainiai, šokoladas ir braškės. Mergina nejučia nusišypso sužavėta tokiu svetingumu. Viena draugiška mergina paklausia, ar galėtų ją apkabinti. Nors ji visai nepažįsta tokį pasiūlymą pateikusios merginos suvokia, kad pati nori apkabinimo. Todėl netarusi nei žodžio apsiveja rankomis nepažįstamąją, o šiai padarius tą patį Abigailė prikanda lūpą stengdamasi nepravirkti, tačiau akyse pradeda kauptis ašaros. Jau ilgą laiką mergina negavo švelnumo iš kitų žmonių. Viskas, kas ją iki šiol siejo su kitais žmonėmis, tai atsitiktiniai seksualiniai santykiai, visiškai nesvarbu su vyrais ar moterimis, ieškant paguodos, trumpo pabėgimo iš ją slegiančio vienatvės ir tuštumos jausmo, žinant, kad ryte vienas kito jau nepamatys. Ji nė neklausdavo savo partnerių vardų, o jiems paklausus jos vardo ji pasakydavo pirmą į galvą atėjusį vardą. Kuo ji tik nebuvo - ir Danielė, ir Gintarė, ir Iveta. Pabandžius atsiriboti nuo tokio gyvenimo būdo ir vėl patikėjus meile - tragiška santykių pabaiga. Rodos, ji niekam iš tikrųjų nerūpėjo. Vaikystėje tėvai viskuo aprūpindavo: naujausiais ir kokybiškiausiais žaislus, puošniomis suknelėmis, skaniu namie gamintu maistu, knygomis. Turbūt tą patį gautų ir mano vaikas… sekundei pagalvoja. Iš darbo kelionių tėvai nuolat parveždavo dovanų, lyg bandytų nusipirkti duterų meilę. Pasikalbėti, apkabinti ar paskaityti pasaką nerasdavo laiko. Kartais tėvai mėgdavo pasidaryti gražių nuotraukų ir prieš pažįstamus pasipuikuoti dukromis, lyg jos būtų tiesiog gražus aksesuaras namuose. Abigailė žinojo, kad jai reikia ne to. Ji gerai mokėsi ir norėjo, kad tėvai didžiuotųsi jos gerais pažymiais, tačiau tėvams rūpėjo tik darbas ir nepriekaištingas įvaizdis. Merginos stovi apsikabinusios gal minutę. Abi visiškai praradusios laiko nuovoką.

- Ačiū. Man seniai to reikėjo – ištaria Abigailė šluostydamasi ašaras.

- Kažkaip pajutau, kad tau apkabinimas praverstų. Ir jei tu nieko prieš, gal galėtum duoti savo telefono numerį?

- Žinoma – ji padiktuoja naujai draugei savo numerį.

Visi likusieji išsirenka norimus gėrimus ir vienas iš vaikinų juos užpila. Abigailė pasirenka vyšnių skonio arbatą ir nekreipdama dėmesio į saldumynus paragauja braškių. Jų skonis primena vaikystę. Vasaras pas senelį, su kuriuo ji jautė šiokį tokį ryšį. Prisiminė, kaip atsisėsdavo seneliui ant kelių, prisiglausdavo prie krūtinės ir šis ją sūpuodavo kaip kūdikį. Rytais šukuodavo jos auksines garbanas ir įrišdavo į plaukus violetinius kaspinėlius. Kartais jai atrodydavo, kad senelis buvo vienintelis žmogus, kuris ją mylėjo. Abigailė saugo šiuos mažus prisiminimus kaip didžiausią lobį. Prisiminimai yra vienintelis dalykas, kurio niekas iš jos negali atimti. Viskas praeina, bet prisiminimai lieka. Kuo daugiau laiko praeina, tuo brangesni jie tampa. Brangesni už deimantus ir visus pasaulio turtus.  
Vaikystės skonis – netyčia garsiai ištaria ir susigėsta – atsiprašau, nuklydau į prisiminimus.

- Nieko tokio, visiems pasitaiko. - įsiterpia įkyruolis. Ar tu pagaliau užsičiaupsi?

- Abigaile, kas yra tavo ko-priklausomybės objektas? - pasiteirauja maždaug jos amžiaus mergina.

- Kiekviename gyvenimo etape vis naujas. Pirmiausia buvo mano tėvai. Aš visada stengdavausi jiems įtikti, bet jie nekreipė į mane dėmesio. Jokio švelnumo. Panašiai jie elgėsi ir su mano sesute... Materialiai niekada nestokojome. Abu tėvai darboholikai. Rodos, ir susituokę jie buvo ne vienas su kitu, o su darbu. Grįždavo vėlai. Beveik nesikalbėdavo. Emociškai buvome visiškai tuščios... Paskui atsirado romantiniai partneriai. Buvo rimtesnių draugysčių, bet viskas baigdavosi skausmingais išsiskyrimais, nes aš bet kokiu būdu stengdavausi išsaugoti draugystę, net kontroliavau, buvau savanaudė. O mano švelnumas buvo perdėtas. Elgdavausi lyg tas žmogus man priklausytų. Kai supratau, kad su tuo nieko neišeis perėjau prie vienadienių partnerių. Paskui vėl patikėjau meile, ir manau nereikia net sakyti kaip viskas baigėsi. Manau, pasiekiau dugną. Oi, kaip tik nebandžiau užpildyti tuštumą. Bet niekas nepajėgė jos užpildyti. Nors net pati nesuprantu ko man trūksta.

Nuoširdus bendravimas, šilti neformalūs pokalbiai, nors nemažai jų vis tiek susiję su ko-priklausomybe ir sveikimo patirtimi, jaukus pasisėdėjimas su karštais gėrimais tikrai palieka merginai gerą įspūdį ir praskaidrina vėsų rugsėjo vakarą. Kelios moterys pasidalina savo patirtimi norėdamos padrąsinti Abigailę. Gal tikrai esu ten, kur ir turėčiau būti, ir jokia čia ne sekta? Gal aš tiesiog per jautriai sureagavau? Abigailės gynybos mechanizmai po truputį pradeda silpnėti, o pastatytos nematomos sienos skilinėti. Tai tikrai nekelia saugumo jausmo ir ją apima nerimas, tad ji vėl jas atstato. Tai per daug gerai, kad būtų tiesa. Tokia bendrystė realiame gyvenime neegzistuoja. Dabar jie draugiški, bet vos pradės mane geriau pažinti, kaip ir visi kiti, mane paliks, visi palieka. Ji jaučia švelnų Natanielio žvilgsnį ir merginą tai erzina. Kiek jis gali į mane spoksoti… 

Pasibaigus susirinkimui ją apkabinusi mergina parveža namo. Mergina padėkoja draugei ir grįžta į savo vieno kambario butą. Nusimeta batus ir striukę vietoj padeda ant sofos. Tarsi automatiškai atsidaro butelį vyno, įsipila į taurę ir įsitaiso ant plačios palangės. Tai jos skaitymo ir pabuvimo su savimi kampelis. Susisupusi į antklodę ir atsirėmusi į pagalves pradeda gurkšnoti vyną žiūrėdama pro langą. Gurkšnoja lėtai, mėgaudamasi vaizdu pro langą ir vyno skoniu. Jaučia, kaip gėrimas lengvai svaigina ir sukelia šypseną. Stebi, kaip sukyla vėjas ir pradeda be gailesčio supti medžių šakas priversdamas jas mesti lapus. Netrukus į lango stiklą pradeda skambiai belsti dideli lietaus lašai palydimi tolimo griaustinio. Rugsėjo pradžia. Ji – viena iš nedaugelio merginų, kuri mėgaujasi rudeniu ir džiaugiasi likusi viena. Vaizdas toks užburiantis, kad ji tiesiog negali atitraukti akių. Neišgėrusi nei pusės taurės mergina užsnūsta, vis dar sėdėdama ant palangės, galvą atrėmusi į sieną. Prabudusi lėtai išgeria likusią dalį gėrimo klausydamasi lietaus lašų. Akimirkai persmelkia kaltė. Galėjau ir susilaikyti. Juk nežinau ar laukiuosi. Už lango jau sutemę, gatvių šviesos pro aplytą langą atrodo, kaip abstraktaus meno dailininko paveikslas, nuo kurio sunku atitraukti akis. Nors rytoj į darbą nereikia, mergina nusprendžia eiti miegoti. Susisupusi į antklodę telefone susiranda savo grojaraštį ir tyliai jį įsijungia. Vieną ranką uždeda ant pilvo ir paglosto. Mėgstamiausių dainų melodijos susipina su lietaus lašais ir Abigailė nugrimzta į gilų ramų miegą.