Kaip galima žmonėmis pasitikėti,
jei sielos virtusios smėlio trapumu –
vidiniai pasauliai kiauresni už rėtį
ir negali atskirti pelų nuo grūdų.
O žvilgsniai klajoja padangių platybėse,
žemiškos vertybės pamintos negrįžtamai,
dorų žmonių viltys skandinamos apgaulėse –
tikėjimą pamynė bejausmių žmogėnų klanai...
Apgalėtinai atrodo tas mažas būrelis tautos,
kuris nori įsiterpti tarp pasaulio galingųjų –
siekdami parodyt tariamų išminties, galios ir drąsos
nemąstantys, jog tokie pat mirtingi tarp mirtingųjų...
2023 m. birželis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2023-06-14 09:09:22
Yra tokia patarlė: kol su kito mokasinais nepavaikščiojai, nespręsk apie jį... Pridurčiau: juo labiau apie jo sielą – ji tuščia ar pilna. Perskaičiusi pajutau, kad autorė gana lengvai skirsto į žmones į tokius ir anokius. Nemanau, kad tai teisinga.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-06-11 17:03:15
Tiesiai į centrą.
Liūdniausias gyvenimo reiškinys yra tai, kad mokslas įgyja žinių greičiau, nei visuomenė įgauna išminties.