Savaitgalis.

Mes su Stefanu Hermannu einame gatve. Na, kaip visada. Ir aš klausiu jo, ar jis norėtų turėti mukopolisacharidozės 4 formą kuriam laikui. Jis sako, būtų įdomu, bet tik pusvalandžiui.

Tada prisistato auksinis gaidelis iš Pirso ir Šėferio dimensijos ir pasisiūlo išpildyti šį norą. Liepia pasirinkti mums laiką. Stefanas Hermannas pasirenka 14. 15. Taip pasako nesusitaręs su manim, ir pagalvoju, tai jam nelaimė, nes tai reiškia, kad jis įgys mukopolisacharidozės paveiktiems asmenims būdingų ypatybių už 3min, kai dar būsime mieste.

Mes atsisėdame ant suoliuko ir laukiame. Aš žiūriu į laikrodį ir skaičiuoju sekundes, žvilgčioju į Stefaną Hermanną. Jo veido išraiška sako, kad jam truputį baisu. 10, 9, 8, 7, 6, 5, 4, 3, 2, 1. Nieko. Žvilgteliu į laikrodį. Kai vėl pažvelgiu į Stefaną Hermanną, jis jau turi MPS. Tai mane sukrečia iki sielos gelmių (nes tai regimoji informacija). Bet sukrečia mažiau, negu turėtų tokiu atveju. Gal auksinis gaidelis užprogramavo mano smegenis, kad tai man būtų SS? Truputį gaila, jog nepamačiau to momento, kai jis pavirto į MPS turintį Stefaną Hermanną. Nieko tokio, dar vienas pavirtimas bus už pusvalandžio, reikės atidžiai žiūrėti.

Bepigu tau čia spoksoti, sako Stefanas Hermannas.
Man tavęs gaila, sakau aš. Nors iš tikrųjų visai negaila, nes už pusvalandžio viskas baigsis.
Bepigu tau manęs gailėtis, sako jis.
Tai tau nelaimė, sakau aš.
Jis nori kažką pasakyti, bet užspringsta.
Klausiu, kaip tu jautiesi.
Jis sako, vis blogiau, ir man labai skauda.
Jis bando įsitaisyti patogiau. Pareiškia, jog tinkamą padėtį turbūt galima rasti nebent ketvirtoje dimensijoje.
Tai tau nelaimė, sakau. Jis pritaria.

Aš pajuntu euforiją, nes įsivaizduoju, kaip atrandu vaistus nuo mukopolisacharidozės, ir ja sergantiems daugiau nebebūna blogai.
Įsivaizduok, ką darytum, jeigu tau visą laiką taip būtų, sakau.
Stefanas Hermannas tyli. Jis guli ant suoliuko, ir man atrodo, nebegali atsikelti. Tai padedu jam.
Bepi..., sako jis ir uždūsta.
Tai tau nelaimė.
Jis susikaupia ir išrėkia: KIEK VALANDŲ???
Tai turėtų reiškti, kad jis jau nebegali ištverti, kaip nori sugrįžti į pradinę būseną. Informuoju, jog praėjo tik 10 minučių. Iš jo veido išraiškos suprantu, kad jam tikrai baisi nelaimė.

Pasiūlau pasivaikščioti. Jis sutinka, nes bet koks pozos pakeitimas negalėtų sukelti blogesnės būsenos, nei dabar yra. Taip jis paaiškina. Bet iš KK sprendžiant, vis vien sukelia.
Jo ūgis maždaug 95cm. Klausiu, ką jis mano apie tai. Jis sako, čia visiška smulkmena, palyginus su kitais dalykais.

Jeigu turėtume schizotipinį sutrikimą, tai mums atrodytų, kad aplinkiniai į mus žiūri ir apie mus kalba. Bet dabar jie iš tiesų tai daro. Stefanas Hermannas sako, man darosi kraupu, kai pagalvoju apie savo lizosomas. Jam lizosomos svarbiau negu ūgis.

Einam toliau. Klausinėju, kaip jis jaučiasi, kad papasakotų daugiau apie savo būseną. Bet einant jam dar sunkiau kalbėti.

Dabar jau 14: 43. Nedaug lieka iki atvirtimo. Pirmąjį procesą pražiopsojau, noriu bent šitą atidžiai stebėti. Atsisėdam vėl ant suoliuko. Aš nenuleidžiu akių nuo Stefano Hermanno, laikau jį už rankos. Įdomu, gal irgi ką nors dėl to pajusiu atvirtimo momentu.

Dabar jau Stefanas Hermannas žiūri į laikrodį ir skaičiuoja sekundes. 30,... 26 ..., 15,... 10 ..., 5, 4, 3, 2, 1, ir...

Nieko. NIEKO. Keistas jausmas, kai lauki sukrėtimo iki sielos gelmių, bet nieko neįvyksta. Ir tada staiga suvokiu, ką tai reiškia Stefanui Hermannui. Jis atrodo sukrėstas iki atomų branduolių. Klausia, kas čia darosi. Man atrodo, kad atvirtimo procesas atsilieka nuo grafiko. Kažkokia tragikomiška situacija. Esu įsitikinus, tuoj viskas bus gerai.

Bet nėra. Praeina 5 minutės, ir nieko nevyksta. Tai pamažu ima mane sukrėsti. Nežinau, iki kieno gelmių. Stefanas Hermannas kartoja, jog nebegali mąstyti (gal įvyko klaida ir jis pavirto ne atgal į save, o į tikrą asmenį?). O aš nežinau, ką sakyti, todėl sakau kažkokias beprasmybes. Kokia nesąmonė, paskui viskas bus gerai, reikia tik palaukti, ir t.t. Jaučiuosi kalta, juk tai aš pirma užvedžiau kalbą apie mukopolisacharidozę. Nebūčiau užvedusi, nebūtų dabar šito nesusipratimo.

Reikia važiuoti namo, sakau. Bet Stefanas Hermannas negirdi. Gal jis dabar kokioj alternatyvioj realybėj, kurioje neturi MPS. Mes įlipam į autobusą. Kažkas iškart užleidžia jam vietą, kaip neįgaliam. Aš noriu tiems žmonėms paaiškinti, jog čia tik laikina būsena, bet suprantu, kad jiems tai neįdomu. Stefanas Hermannas žiūri kažkur į erdvę.

Mes namie. Sėdim ant sofos, Stefanas Hermannas miega. Tai pietų miegas, dėl to jis susirgs organinės kilmės depresija ir nebegalės savaitę prisijungti prie Hattrick. Jis atkerta, kad hattrick jo nebedomina, ir kad jau ir taip serga organinės kilmės depresija. Turbūt iš tiesų serga, nes neįmanoma, kad Stefanas Hermannas nebesidomėtų hattrick. Tai juk nesąžininga, mes su auksiniu gaideliu tarėmės tik dėl mukopolisacharidozės.

Aš neprarandu vilties, kiekvieną kartą, kai laikrodis rodo: 45 minutes, mane apima nerimas. Bet nieko nevyksta.

Stefanas Hermannas pabuda ir sako, tai buvo sapnas - kaip toj dainoj. Aš sakau, deja, ne sapnas. Vėl jis yra sukrėstas neaišku iki ko. Bent jau visam gyvenimui prisiminsiu, kaip atrodo nepaprastai sukrėsto asmens veido išraiška. Jis sako, gal atsiversiu kitos dienos 14: 45? Bet aš jau nebeturiu vilties dėl tų: 45.
Pateikiu svarstyti galimybę, kad nuo šiol tai bus nuolatinė Stefano Hermanno būsena. Bet jis nenori svarstyti šitos galimybės. Sakau, gal kas nors liepė auksiniam gaideliui „neišpildyk šito mano noro“ ir jo sistema pakibo. Stefanas Hermannas ima kartoti: gaidys, gaidys, gaidys, gaidys. Ir sako, kad jam labai bloga, ir atsijungia.

Imu bandyti susitaikyti, kad nuo šiol visada taip bus. Įsivaizduoju, kaip gėda turėtų būti Stefanui Hermannui. Kiek jam daug reikės aiškintis žmonėms ir kiek baisių socialinių situacijų patirti. Ir kaip jis dainuos savo grupėje? Ką galvos žmonės, per vieną koncertą dainininkas 180cm ūgio, per kitą - jau 95cm ūgio. Būtų skandalas. Nors tada jo grupė turėtų labai išpopuliarėti ir 100 kartų apversti aukštyn kojomis visą elektronikos pasaulį. Tai bus Kaukėnui laimė.

Jau vėlu. Reikia miegoti. Ir valgyti vakarienę. Atnešu valgį, pažadinu Stefaną Hermanną. Bet jis nenori. Tai siaubinga. Neįmanoma, kad Stefanas Hermannas nesidomėtų hattrick ir nenorėtų valgyti. Bet viskas bus gerai. Atvirtimo galimybė jau atrodo nereali, belieka tik susitaikyti ir gyventi kaip anksčiau. Tą ir bandau padaryt. Pakloju lovą, atsigulam, kaip ir iki šiol. Aš jam už nugaros, apsikabinu jį. Šita miegojimo poza patogesnė dabar, kai jis toks mažas. Jis verkia. Noriu sakyti, tai tau nelaimė, bet nesakau. Galvoju, kad manęs jau nebedomins mukopolisacharidozė taip, kaip anksčiau, nes vis prisiminsiu, kokia nelaimė Stefanui Hermannui ją turėti. Ir bijau stipriai jį apkabinti, kad nesulaužyčiau jam šonkaulių. Tada užmiegu.

Pabundu. Rytas. Stefanas Hermannas irgi pabunda. Aiškina kažką apie naktį ir platininį gaidelį, kuris atseit čia apsilankė ir padarė, kad jis nebeturėtų mukopolisacharidozės. Vargšas. Jam taip blogai, kad atsirado kliedesių. Bandau atsargiai paaiškinti, kad nėra jokio platininio gaidelio, ir kad reikia susitaikyti, jog visą gyvenimą turėsi mukopolisacharidozę, ir reikia apmąstyti rimtai, kaip gyvensim toliau.

Bet Stefanas Hermannas nesutinka. Jis nebenori žaisti šio žaidimo.