Sningant tėtė niekad nežuvavo,
Lietui lyjant, pamenu, dažnai.
Taip raminančiai lietus barbeno
Brezentinio apsiausto kraštais.

Akys sekė tarp bangelių plūdę,
Laukėm, kada valas įsitemps...
Spurda ešerys ant tėtės delno,
Duodu slieką – lydeką prišauks!

Višakis kuklus, Šešupės vingiai...
Paliktas ant stalo siuvinys...
Draikosi voratinklių ten siūlai –
Kantriai laukia... O gal ilsisi žvejys?