– Negaliu patikėti, kad Ravena taip pasielgė, – Lina nusivylusi susmuko prie stalo. – Kodėl būtent šitaip?

– Nesijaudink, galbūt Arela ją dar ras, – bandė guosti ją Felicija. – Gal pakliuvo į kokią bėdą ir negali mums pranešti?

– Bet kaip tuomet paaiškinti, kad nėra ir Godos? Nejaugi tai sutapimas?

– Pirmiau palaukime, kol Arela pasikalbės su Aristėju, galbūt Goda su juo, bet pamiršo užrakinti duris?

– Ak, kad tik kuo greičiau viskas paaiškėtų...

Labai ilgą laiką jos prasėdėjo tylėdamos, laukdamos žinių iš Arelos, tačiau ji vis nesirodė, versdama jas tik dar labiau jaudintis. Lina jau buvo patikrinusi visas vietas, kuriose Ravena labiausiai mėgdavo lankytis, bet nerado jos nė ženklo, tad tikėjosi, kad pavyks bent Arelai. Galbūt Ravena vis dar kur nors Azryate, pas draugus ar kokioje slaptoje vietoje, apie kurią nežinojo kiti. Moteris dar pabandė pajusti jos energiją, susisiekti telepatiškai, bet niekas nepadėjo, Ravena tarsi dingo į vandenį, o tai tik patvirtino jų nuogąstavimus. Galbūt Arela sakė tiesą, kad jos kartu su Goda sugalvojo išvykti į Tamsos karalystę, juk vis dėlto tai buvo jų planas, kurio laikėsi visus metus.

Nerasdama sau ramybės, Lina pakilo ir kelis kartus perėjo virtuvę. Jeigu Gordonas būtų gyvas, žinotų, ką daryti, nes pats pirmas ir sukūrė tą planą, tikriausiai buvo apgalvojęs kiekvieną smulkmeną ir būtų viską atlikęs kur kas profesionaliau. Tačiau dabar beliko tik laukti ir tikėtis, kad Arelos spėjimai nepasitvirtins.

– Nustok čia vaikščioti, taip tik dar blogiau, – susinervinusi prakalbo Felicija. Ravena jai rūpėjo ne ką mažiau. Ji prisiminė tą dieną, kai jos susipažino, kokia tada ji buvo naivi ir silpna, netgi prašė jos išmokyti naudotis durklais. Žinoma, Felicija sutiko, nes Ravena jai pasirodė protingesnė už paprastus vaikus, labiau subrendusi, bet po to labai gailėjosi, nes Ravenai teko tuos durklus panaudoti rimtoje kovoje ir ji jautėsi išties siaubingai. Tada Felicija suprato, kad vis dėlto ji dar tik vaikas. O štai dabar, rizikuodama savo gyvybe ji kovojo už artimųjų laisvę ir saugumą. Mergina net ir nebandė galvoti kitaip, jau pažinojo ją pakankamai. Po to, kai Gordonas mirė, jos su Lina nusprendė palikti Šešėlių karalystę ir įsigijo šį namą, Ravena su jomis praleido kiekvieną savaitgalį.

– O ką mes darysime, jeigu Ravena iš tiesų Tamsos tvirtovėje? – staiga prakalbo Lina. – Iš kur mums žinoti, kad nepakliuvo į Tasdaro nagus? Ir kaip padėti, kad ir kokioje padėtyje ji yra?

– Palaukime Arelos, galbūt ji padės ką nors sugalvoti.

– Manai, norės vykti kartu?

Mergina gūžtelėjo pečiais.

– Labai daug laiko ji praleido toje tvirtovėje kankinama Tasdaro, bet Ravena tvirtino, kad ji planavo prisijungti prie užduoties, tad greičiausiai vyksime trise.

– Kaip tau atrodo, ar tai gera mintis?

– Nežinau, Arela Ravenos mama, nieko nuostabaus, kad nori padėti.

– Taip, bet nerimauju, ar ji bus pakankamai stipri įkelti koją į tvirtovę.

– Suprantu, bet neturime kito pasirinkimo, – nusiminė mergina ir tuojau pat susiėmė. – Neabejoju, kad mums pavyks, Arela privalo pasistengti dėl Ravenos. Kiek girdėjau, iš pradžių joms sunkokai sekėsi suprasti vienai kitą.

– Ravena tau viską papasakojo? – nustebusi pažvelgė į ją Lina. – Maniau, kad norės pamiršti tą sunkų laikotarpį.

– Na, juk viskas pasibaigė gerai, ar ne?

Moteris tik giliai atsiduso ir perėjusi virtuvę sustojo tarpduryje. Ilgi tankūs kirpčiai dengė tamsias jos akis.

– Pabūk čia, einu įkvėpti gryno oro.

Nusigriebusi apsiaustą, ji be garso pravėrė laukujes duris ir pagaliau atsidūrė kieme. Vėsus nakties oras šiek tiek padėjo aprimti, o tingus vėjas kedeno pavienes rudų plaukų sruogas ir glostė paraudusius skruostus. Jau buvo įpusėjęs pavasaris, bet naktimis dar pašaldavo, o saulė išlįsdavo retai, todėl dienos atrodydavo niūrios, kartais ir palydavo. Tačiau nepaisant to gamta žaliavo ir žydėjo, Linai labiausiai patiko sulanžo magnolijos, augančios palei tvorą ir skleidžiančios malonų kvapą. Jų dėka sodas neatrodė toks nykus, jų rausvi žiedai ant plonų šakų lengvai siūbavo nuo vėjo.

Išsitraukusi iš kišenės cigarečių pakelį, moteris jau apčiuopė cigaretę, kai staiga kažką pajutusi pakėlė galvą ir išsigandusi per žingsnį atsitraukė, neįstengdama atplėšti akių nuo priešais ją stovinčio Melburno.

– Tu? – negalėdama patikėti išmikčiojo, bet greitai surimtėjusi suraukė antakius. – Ko tau čia reikia? Maniau, kad mūsų reikalai baigti.

Tuo metu žvilgsnis nukrypo į šalia jo stovinčią dar vieną figūrą ir jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Kas atsitiko? – pašaipiai šyptelėjo Melburnas. – Nesitikėjai ją išvysti?

Lina atidžiai nužvelgė Agnesę, stengdamasi suprasti padėtį. Kodėl gi jis atvyko čia būtent su ja? Nejaugi planavo ją sugrąžinti?

– Vakar buvau pas Elizą, – netikėtai prakalbo jis. – Po tiek daug metų pagaliau pavyko ją rasti. Ar bent nutuoki, kaip laukiau tos dienos?

Moteris sutrikusi nežinojo, ką pasakyti. Nujautė, kad geriausia būtų sprukti, bet pritrūko valios, todėl stovėjo priešais Melburną nerodydama savo baimės ir spėliodama, ar jis tikrai rado Elizą, ar tai tik kokio nors nedoro plano dalis.

– Suprantu, kad sunku tuo patikėti, bet nemeluoju, – toliau kalbėjo jis. – Ji jau žino, kad Agnesė su manimi, galbūt greitu metu atvyks pas tave.

– Kodėl man tai sakai? – tik dar labiau sutriko ji.

– Pamaniau, leisiu tau paskutinį kartą pamatyti Agnesę, būti su tavimi jai vis dar pavojinga.

– Palauk, tu... leistum man ir toliau ją auginti, jeigu nebūtų?

– Galbūt, – gūžtelėjo pečiais jis. – Žinai, kad neturiu namų, kuriuose užtikrinčiau jos saugumą, tad vienintelė vieta yra Tamsos tvirtovėje, vis tiek Agnesė nepabėgs nuo to, ką Tasdaras planuoja su ja daryti.

– Ir ką tokio jis planuoja?

– Paversti Agnesę savo parankine, žinoma, – šiek tiek nusivylusiu balsu kalbėjo Melburnas. – Nemanyk, kad norėjau šito, bet kitos išeities nėra. Turėtum dėkoti man, tik bandau išgelbėti tavo gyvybę, nes jei Agnesė būtų su tavimi ir pasirodytų Tasdaras, viskas baigtųsi kur kas liūdniau.

– Kodėl turėčiau dėkoti, kad mane gelbėji, kai prieš tai taip pasielgei ir jėga pasiėmei Agnesę, visiškai negalvodamas apie mane? – moteris piktai dėbtelėjo į jį, po to nukreipė žvilgsnį į mergaitę. – O Agnesės klausei, ko ji pati nori? Ar ji sutinka tarnauti Tasdarui?

– Ji puikiai supranta, į kokią padėtį pakliuvo, – menkai šyptelėjo Melburnas. – Ir sutiks tarnauti, nes tai nepriklauso nuo jos norų. Lygiai taip pat, kaip ir aš, ji tik bando apsaugoti artimus, tarp jų ir tave.

– Agnese, ar visa tai tiesa? – Lina bandė prieiti arčiau, bet mergaitė per kelis žingsnius atsitraukė. – Tu neprivalai tarnauti Tasdarui, kad mane išgelbėtum, aš ne viena, kartu mes galime tau padėti. Be to, aš jau seniai įsipainiojusi, jis ir taip nepaliks manęs ramybėje.

– Žinau, koks Tasdaras gali būti pavojingas, – pagaliau prakalbo pati Agnesė. – Jeigu bandysi mane ginti, jis tave nužudys, o dabar tu dar turi galimybę išgyventi. Tenorėjau pasimatyti paskutinį kartą ir deramai atsisveikinti, nes nuo šiol būsime skirtingose pusėse, galbūt vieną dieną laikysi mane savo prieše.

– Ką tu kalbi, Agnese? – pasibaisėjo ji. – Melburnas tave privertė tai pasakyti, ar ne?

– Niekas manęs neprivertė, – panarino galvą ji. – Viskas tik dėl Tasdaro. Žinau, kaip jis šantažavo mano tėvą, kad jei nesutiks tarnauti, nukentės jo šeima, jis man viską pasakė. O mano mama, užuot padėjusi jam išsigelbėti, pabėgo į kitą pasaulio kraštą. Kaip manai, kuriuo pasitikiu labiau?

– Agnese, prašau, nedaryk šito, Tasdaras sugadins visą tavo gyvenimą, – Lina vėl pabandė prieiti, bet Melburnas užstojo dukterį.

– Nejaugi nesupranti, kad ji pasirinko pati? Aš jos neverčiau, bet ji puikiai supranta mano padėtį, todėl ir nusprendė padėti.

– Neabejoju, kad kažką jai melavai, – pro dantis iškošė ji. – Vien tam, kad ji imtų tavęs gailėtis.

– Pirmiau pagalvok, ką kalbi! – atrėžė Melburnas ir pritvinkęs pykčio stvėrė jai už rankos. – Kodėl turėčiau meluoti savo vaikui?!

Tuo metu visų jų žvilgsniai nukrypo į beprasiveriančias duris. Melburno pirštai nejučia atsileido.

– Mama, kas čia vyksta? – nieko nesuprasdama Felicija nužvelgė nepažįstamus veidus. – Ko jiems iš tavęs reikia?

Bet Lina nesugebėdama atsakyti stovėjo sustingusi, vis dar negalėdama patikėti tuo, ką pasakė Agnesė. Tiek daug metų bandė apsaugoti ją nuo to, kas vyksta aplinkui, bet viskas buvo veltui. Ji privalėjo kažko imtis, kad Agnesė pagaliau suprastų, jog eina neteisingu keliu, tačiau žodžiai užstrigo gerklėje. Kas iš to, jei bandys ją įtikinti, vien žodžių čia nepakaks...

– Atleisk man, mama, – liūdnai žvelgdama į ją netikėtai prakalbo Agnesė. – Žinau, kaip tau tai nepatinka, bet taip bus daug geriau. Kad ir kas benutiktų, prašau, pasitikėk manimi.

Lina jau žiojosi kažką sakyti, bet mergaitė tik atlaidžiai nusišypsojo ir įsikibo Melburnui į ranką, o po kelių akimirkų kieme jų nebebuvo nė ženklo. Moteris taip ir liko stovėti sustingusi, tik skruostais riedančios ašaros tiško ant grindinio.

– Aš tau padėsiu, Agnese, – vos girdimai sukuždėjo ji sau. – Prisiekiu, net jei dėl to reikėtų paaukoti gyvybę.