Visai netoli nuo Lekėčių, Nemuno link važiuojant,
Yra ant kalno Sutkiškių kaimelis, ar jame buvai?
Tiksliau – sodyboje, kur senas sodas tebežydi.
Aš obuolius to sodo ragavau, žengiau per slenkstį,
Už stalo sėstis buvau pakviesta. Jazminų kvapai!..
Tuomet ir išgirdau kiek pamirštą Poeto vardą:
Aprodė kambarį, stalą, kur rašė pasakas vaikams.
Svirplio griežimo negirdėjau, bet liko tie vaizdai...

Tas laikas bėgantis lyg sieliai tolsta Nemune,
Atrodo, paskandint tikrai galėjo knygeles...
Musės ir laumžirgiai tebeskrajoja vakarais!
Užlipt ant seno kelmo šimtakojis bando nerangiai.
Liūtas (skruzdėlių) ropoja laukdamas savo aukos,
Ar kinivarpos tebesidairo nuo sausos šakos?
Ilgai ir noriai pasakas skaitys vaikai prieš miegą,
Tikės Gyvenimo grožiu, mylės. Gal širšės nebijos!
Ir Atmintis išliks, o „Vabalų kalnelis“ tik didės,
Skaitys kūrėjai ten eiles, Poeto darbus paminės.