Po saulės glamonių vėl atgijusi žemė
Užsiklojo vešlia žaluma.
Vis aukščiau lankos žolę kaip patalus kelia,
Baltą skarą sulankstė vyšnia.
 
Tiktai naktys dar vėsios, kaip šiam kraštui ir dera,
Pavadintam vardu Lietuva.
Bet visai jau nežvarbios, net savotiškai geros,
Kad atvėstų įkaitus galva.
 
Bus dar visko: lietaus ir vidudienio karščio,
Netikėtos naktų tvankumos,
Perkūnas dundės ir moterys melsis bei aikčios –
Kad tik kuo toliau nuo trobos.
 
Juk laukėm, svajojom, kai grasino pusnynai
Ir pančiojo kojas iškritę sniegai,
Kad bus dar diena, kai ramunių žvaigždynai
Pakelėm, pievų toliais drieksis žemai.
 
............................................................
Ji jau čia...
Su birželio kerais,
Su rasa tartum ašara
Ir karštais bučiniais
Į duris beldžias vasara.