Tamsos karalystėje viešpatavo bauginanti tyla. Ravena neramiai dairėsi aplinkui, galvodama, kaip iš čia pasprukti, ko imtis, kad tėvas nesužinotų, kokią knygą ji paėmė iš bibliotekos. Bet kuo arčiau didžiosios salės buvo, tuo blogiau jautėsi, o prie šono prigludusi knyga tik ir priminė, į kokią siaubingą padėtį iš tiesų pakliuvo. Galbūt Tasdarui niekada tiksliai nepavyks sužinoti, kodėl jai reikėjo būtent šios knygos, ar kad planavo atsiimti Azaros žiedą, bet jos pasirodymas čia patrauks didžiausią jo dėmesį. Galbūt jis neišleis jos iš tvirtovės tol, kol visko nepasakys, gal net kankins, bet mergaitė jau buvo pasiryžusi tylėti ir priimti skausmą. Jis jos nenužudys, neišdrįs. Ne tik dėl to, kad ji jo duktė, bet ir dėl pranašystės, kuri išsipildys, kai jai sukaks šešiolika metų. Ravena prisiminė tą dieną, kai mama jai tai papasakojo, tada buvo nusivylusi ja, kad nepasakė iš karto, bet kaltino ir save, jog tie žodžiai taip ją paveikė, juk privalėjo būti stipri. Ji pažadėjo sau, kad kovos su tėvu ir neleis tai pranašystei išsipildyti, todėl turėjo būti stipri ir dabar.

Bet buvo sunkiau padaryti nei sau prižadėti. Vos pavilkdama kojas Ravena žengė koridoriumi. Iš abiejų pusių ją laikė stiprios sargybinių rankos, ji ėjo nunarinusi galvą, plaukai dengė išbalusį veidą, todėl buvo sunku įžiūrėti kelią. Ta pranašystė dabar atrodė tokia nereali jos galvoje, tarsi kokia pasaka, tačiau kai kurie žmonės galėjo įrodyti, kad jos visos pildosi, juk jau prieš daugelį metų buvo išpranašauta, kad Kruvinojo mėnulio naktį gims vaikas, padėsiantis Tasdarui sunaikinti pasaulį, o tai reiškė, kad dalis pranašystės jau išsipildė. Ir vis dėlto, dar šiek tiek vilties vis dar ruseno jos širdyje. Azara. Moteris, padėjusi jai rasti Elizos kambarį ir įteikusi Elzaro amuletą. Jos dėka ateityje šis tas pasikeitė, Ravenai pavyko ištrūkti iš praeities, o Arela liko gyva. Argi tai ne įrodymas, kad savo likimą pakeisti įmanoma? Tik ar tokiu būdu nesusigadins kas nors kitas, kas dar labiau viską pasunkins, o galbūt net pablogins?

Ravena nė pati nežinojo, kodėl galvojo apie tai būtent tokiu metu. Galbūt todėl, kad pabėgti iš čia neturėjo vilties, nes buvo per daug nusilpusi naudotis savo galiomis. Prie šonų vis dar kabėjo durklai, bet kas iš to, jei nesugebėjo pajudinti rankų? Net ir pasipriešinusi pralaimėtų, jų buvo kur kas daugiau, nebent įvyktų stebuklas ir kas nors atvyktų jai į pagalbą. Nors ne, ji norėjo per daug, jokia pagalba nepasirodys, nes niekas nežinojo, kad ji čia. Oi kaip klydo galvodama, kad pavyks viską padaryti vienai ir niekas jos nepastebės. Ir vien dėl to, kad turėjo nematerialumo galią. O kur ta galia dabar, kai visiškai išseko energija? Žinoma, apie tai ji nepagalvojo, nes manė, kad išvengs kovos su sargybiniais. Reikėjo tą galią naudoti, kol dar nebuvo su jais susidūrusi, bet dabar jau nieko nebepakeis...

Pagaliau sargybiniai sustojo ir atleido pirštus, kuriais rakino Ravenos rankas. Tik tada mergaitė pakėlė galvą ir suprato stovinti didžiojoje salėje, ant raudono kilimo, vedančio prie pakylos vos su trimis laipteliais.

– Sučiupome jūsų dukterį, valdove, – prakalbo vienas iš sargybinių, o kiti sekdami jo pavyzdžiu nusilenkė.

Mergaitė pakėlė akis aukščiau pakylos, ir jos susidūrė su Tasdaru. Akimirką jis žvelgė į ją be jokios veido išraiškos, po to jo lūpas perkreipė klastinga šypsena, kurią ji taip bijojo išvysti.

– Gerai, – ramiai prakalbo jis. – Atveskite ją arčiau.

Ravena spyriojosi, bandė ištrūkti, tačiau sargybiniai stumte stūmė ją tolyn. Ji norėjo balsu išreikšti savo neapykantą, bet nesugebėjo praverti lūpų ir ėjo į priekį lėtai, sunkiais žingsniais, kęsdama skausmą rankose, kur sargybiniai laikė jas suspaudę. Nors ne, jai skaudėjo pačią sielą, o žvilgsnis ir vėl buvo įsmeigtos į grindis. Ji nedrįso žiūrėti į tėvą, į tas raudonas akis ir pašaipią šypseną, tačiau po kelių akimirkų stovėjo tiesiai priešais jį. Norėjo užsimerkti ir daugiau niekada nebepabusti, nes kažkas pasąmonėje kuždėjo, kad dabar tikrai viskas baigta.

– Sveika atvykusi į Tamsos karalystę, Ravena, – prakalbo Tasdaras, skvarbiai nužvelgdamas dukterį. – Matau, nešvaistei laiko veltui.

Mergaitė prikando lūpą, nors nujautė, kad privalo kalbėti savo pačios labui.

Tasdaras pamojo ranka, rodydamas sargybiniams išeiti, ir pakilęs iš sosto ėmė artėti prie dukters, įdėmiai nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. Jau labai seniai buvo su ja susitikęs, paskutinį kartą po to, kai ji padėjo Arelai ištrūkti iš Nebūties pasaulio, todėl dabar aiškiai matė visus skirtumus. Ravena atrodė vyresnė ir kur kas stipresnė, kas jam išties patiko, juk planavo jos galias panaudoti saviems tikslams.

– Galiu padėti tau, Ravena, šito tikrai nepaliksiu.

Mergaitės kojos tarsi įaugo į grindis ir dabar išplėtusi akis ji stebėjo kiekvieną jo žingsnį, ruošdamasi bet kurią akimirką pulti, nors žinojo, kad vis dar negalės naudotis savo galiomis. Dar paėjėjęs kelis žingsnius į priekį, Tasdaras pasilenkė prie dukters ir kilstelėjo jos smakrą. Nežinodama, kas vyksta, ji taip ir liko stovėti sustingusi.

– Sakiau sargybiniams tavęs nesužeisti, bet matau, kad kitaip nepavyko. Nesijaudink, galiu tave išgydyti.

Tik tada Ravena prisiminė kakle paliktą kalavijo rėžį, bet netrukus jos mintys nukrypo visai kita linkme. Jis sakė liepęs sargybiniams jos nesužeisti, ar tai reiškė, kad iš pat pradžių žinojo, jog ji atvyko į Tamsos tvirtovę? O gal ir tai, kad išsiaiškino visus jos planus?

– Man nereikia tavo pagalbos, – sugniauždama kumščius piktai atkirto ji. – Tau niekada nerūpėjo mano saugumas, kodėl turėtų dabar?

– O kodėl tau atrodo, kad man nerūpi tavo saugumas? – vyptelėjo demonas. – Esi mano duktė, negaliu leisti tau kentėti.

Mergaitė nustebusi per žingsnį atsitraukė, atsikratydama kibių jo rankų.

– Tai tik dar vienas iš tavo planų. Tikriausiai vis dar bandai suvilioti mane susidėti su tavimi, bet nemanyk, kad taip paprastai pasiduosiu.

– Jeigu nori tokios pat lemties, kaip Rebeka – prašom! – skėstelėjo rankomis jis. – Abi jūs tokios pat, renkatės tai, kas blogiau, bet vieną dieną jūsų užsispyrimas baigsis.

– Ką padarei Rebekai? – išgirdusi sesers vardą, Ravena tarsi pabudo iš sąstingio ir stipriai tarp pirštų suspaudė durklų rankenas. – Kur ją uždarei?

Pamatęs žibančius ašmenis, Tasdaras tik menkai šyptelėjo.

– Nejaugi išdrįsi pulti savo tėvą? Savo kūrėją? Jeigu ne aš, tavęs čia nė nebūtų.

– Nėra nieko, dėl ko turėčiau būti tau dėkinga. Tu tik skaudini visus, kurie su tavimi susiduria.

Tariant šiuos žodžius jos balsas nė kiek nesudrebėjo, o auganti neapykanta suteikė tik dar daugiau drąsos pulti. Oru švystelėję durklai žaibišku greičiu jau skriejo Tasdaro pusėn, bet jis liko stovėti vietoje. Ašmenys jo nekliudė, ir Ravena netekusi amo galėjo tik aiktelėti, kai jie liko įstrigę jam tarp pirštų. Skubiai atsitokėjusi, vis nepaleisdama rankenų, ji bandė kliudyti priešininką, bet, atrodo, Tasdaras net nesistengė gintis, tai liudijo ta pati pašaipa jo veide. Dar sekundėlę palaikęs ašmenis, jis patraukė durklus į save, taip išplėšdamas juos iš Ravenos rankų. Mergaitė metėsi į šoną, ir tuo metu jos ausys pagavo aiškų bumbtelėjimą. Pasibaisėjusi ji žvelgė į grindis, ten, kur nukrito knyga, pavogta iš Tamsos tvirtovės bibliotekos. Pamačiusi, kad Tasdaro žvilgsnis nukrypo į ją, Ravena parpuolė ant kelių jos pagriebti, bet knyga išsprūdo iš pirštų ir nuskriejo tiesiai prie jo.

– Mat kaip. Labai sumanu, nemaniau, kad būsi tokia apsukri, – primerkė raudonai žibančias akis demonas. – Kad ir ko tau reikėjo iš šios knygos, daugiau nebegausi.

Tik su dar didesniu siaubu mergaitė stebėjo, kaip pakibusi virš delno knyga paskendo liepsnose ir netrukus pavirto pelenais. Dabar jai tikrai nepavyks sužinoti, kaip panaikinti tą blogį, gaubiantį visą Tamsos karalystę, nors Tasdaras greičiausiai ir vėl sukurtų tą barjerą, tik nežinia, ar pavyktų taip greitai, o per tą laiką kaliniams būtų lengviau pasprukti. Ravenai suskaudo širdį. Ji viską sugadino, per ją daugiau niekam nepavyks palikti tvirtovės, galbūt net ir jai pačiai. O juk būtų taip gerai žinoti tą burtą, galėtų padėti bet kam, kas pakliūtų į nelaisvę. Žinoma, Tasdaras neapsiribojo vien burtais ir naudojo galias slopinančius antrankius, bet jais buvo įmanoma atsikratyti kitaip, juk Linai kažkada pavyko, ar ne?

– Kam tau reikalinga juodoji magija? – nužvelgė ją Tasdaras. – Kokių burtų tau tiksliai reikėjo?

– Manai, kad taip paprastai pasakysiu?

– Tavo tikslas buvo ne tik knyga, tiesa? – Tasdaras ištiesė jos pusėn ranką. – Atvykai čia dėl šito?

Ravena nieko nesuprasdama žvelgė į tėvą, bet tada jos žvilgsnis užkliuvo už kažko žibančio jam ant piršto. Na žinoma, tai juk Azaros žiedas. Tikriausiai jis jau seniai pasiruošęs laukė, kol kas nors atvyks jo atsiimti. Ji taip ilgai užtruko apieškodama kambarius, o pasirodo, žiedas visą laiką buvo šalia jo. Raveną apėmė tik dar didesnis nusivylimas ir ji panarino galvą. Jokiu būdu nepavyks atsiimti to, ką prarado, bet bandyti buvo verta, tad pastvėrusi nuo grindų savo durklus vikriai pašoko nuo grindų ir iš visų jėgų užsimojo. Tačiau durklai kliudė tik apsauginį skydą, kuriuo Tasdaras apsigaubė. Ravena jau norėjo jį pralaužti, ir vėl smeigdama durklus, bet staiga skydas dingo pats ir patalpą užliejo ugnis. Ji nė nespėjo sureaguoti, kai Tasdaras atsidūrė jai už nugaros. Siautėjančios liepsnos sukosi jam aplink veidą, rankas ir kojas. Dar didesnė baimė sukaustė kūną.

– Tiesa, man rūpi tavo saugumas, – šaltu balsu prakalbo jis. – Bet niekada nerūpėjo, ko nori. Svarbu, kad liktum gyva iki tol, kol to reikės man.

Mergaitė apsigręžusi per žingsnį atsitraukė, bijodama pakliūti į ją supančią ugnį, nors jokio karščio nejuto. Galbūt tai tebuvo manipuliacija, norint ją išgąsdinti, juk jis negalėtų jos kaip nors kitaip nuskriausti, tiesa? Bet ir pati dabar labai tuo abejojo, Tasdaras galėjo padaryti bet ką, norėdamas pasiekti savo tikslą.

– Ar vis dar spyriosiesi, ar pagaliau pasakysi, kam tau juodoji magija? – vėl prakalbo jis. – Norėjai rasti būdą, kaip mane nugalėti? Deja, tau niekada nepavyks to padaryti, juodoji magija manęs neveikia.

Ravena tik dar stipriau suspaudė durklų rankenas ir nė pati nepajuto, kaip kojos jau nešė ją per ugnį, tačiau Tasdaras sureagavo greičiau ir ištiesė į ją ranką. Juoda psi energija akimirksniu nubloškė mergaitę tolyn, bet ignoruodama skausmą ji palengva pakilo. Šį kartą jos žingsniai buvo lėti, galva nunarinta, o ant piktų akių užkritę susivėlę plaukai, bet Tasdaro tai nė kiek nejaudino. Kai Ravena eilinį kartą užsimojo durklais, jis tvirtai sugriebė jai už riešų. Mergaitė pabandė ištrūkti, bet jis nejudėjo, žiūrėdamas jai tiesiai į veidą. Išsigandusi ji stipriai užsimerkė, stengdamasi pajusti bent menkiausią energijos protrūkį, bent kažką, kas padėtų jai apsiginti. Matyt, Tasdaras tai suprato, nes jo veidą ir vėl perkreipė šypsena. Tuo metu Ravenos kūną užliejo deginantis karštis, sklindantis iš jo rankų. Negalėdama pakelti skausmo, ji suklupo ant kelių, bet rėkti balsu atsisakė, juk visa tai netikra, tik manipuliacija, vadinasi, skausmas taip pat netikras.

– Pažiūrėk į save, Ravena, juk tu tokia, kaip ir aš, – ramiu balsu prakalbo jis. – Nagi, parodyk savo vidinį demoną, parodyk man, ką sugebi.

Ištarti žodžiai privertė pamiršti skausmą. Tasdaras norėjo, kad ji parodytų savo vidinį demoną, kad ją užvaldytų viduje tūnantis blogis, bet kad ir kaip ji bandė ištrūkti, viskas buvo veltui. Ne, ji negalėjo būti tokia, kaip jis, negalėjo leisti tam įvykti, nes kitaip nebegalės būti savimi. Ji pažadėjo laikyti savo demoną giliai giliai, ir kol tai darys, niekam nepavyks jos palaužti.

Ravenos akys akimirką žybtelėjo raudonai. Tai pamatęs Tasdaras nusišypsojo, ir tik tada atkreipė dėmesį į durklus, kuriuos ji vis dar laikė suspaudusi, nepaisydama ją kankinančio skausmo, o kai vėl pažvelgė jai į akis, jos ir vėl buvo tokios pat mėlynos, kaip anksčiau. Aplinkui sūkuriuojanti ugnis aiškiai apšvietė neįprastai ramų Ravenos veidą, bet staiga ji ištraukė vieną ranką iš tvirtų gniaužtų ir užsimojusi durklu smeigė Tasdarui tiesiai į kaklą.