Į prieblandą trupa ramus karamelinis vakaras,
Kol kas tesapnuodamas būsimus vasaros svirpesius.
Rečiau, nebeskambiai lakštingalos dalgį čeksėdamos plaka,
Lyg jausdamos šalną it vaikštančią kloniuose mirtį.
Ir kyla dangop lyg už būtąją aistrą dėkodamas pūkas –
Laimingi, kas gyvasties triumfą bent kartą galėjo patirti.
O salstantis vakaras trupa ir trupa, ir trupa.
Palaiminti tie, kas lakštingalą dar kartą girdi,
Laimingi, kas giesmę į pojūčių kuparą užglaudė,
Šalnos nekeiksnodami niro į sapną šypsodamies,
Nes vakaras duotas saldinis ne tenkinti laikino užgaidoms –
Pailsint nuo rūpesčio budintį stebinčio protą.