Yra tokie savijautos sezonai,
Kai vaizdas už langų nebepasiekia gyvuonies
Ir laikrodis kada nerodo tavo laiko,
Kai pirštai bijo realybę liest –
Jautiesi svetimas visiems, todėl jautiesi klaikiai.
Vėlių suolelis vis artyn, artyn –
Lyg būtų nešusi tave sraunioji Laiko upė.
Meduota kriaukšlė kažkodėl karti,
Svajonės, norai, va, ant laktos tupi
Ir snaudžia įsauly tursomiegiu saldžiu,
Nes žvyro šiūpterėjo nemiegotos naktys.
Šliauži, ropoji iš savijautų klaikių?
Turi gyvenimą. Galėtų to pakakti.
Bet ne, nes ižas ten, kur liejosi sula,
Pro žvilgsnio sausledį birželio nesimato.
Pasauliui vasara, o tau – ilga ilga žiema,
Sausus bambėtojus šaka galop nukrato
Nuo sosto, turtų, nuo tokios šlovės,
Kuri dažnai ant šakių mėšlą kelia.
Kokia tragedija, jog vardo neminės?
Miegok ramiai, nuo praeities apsąlęs.