Kartą Žemėje atsirado tokia šalis, kurioje visi gyveno vienodai, kalbėjo vienodai, mąstė vienodai, valgė ir miegojo vienodai. Tarp žmonių nebuvo jokių skirtumų, tai yra išoriškai jie buvo nepanašūs vienas į kitą, bet pažiūromis ir pasaulėjauta nesiskyrė. Visi buvo vakcinuoti ir edukuoti, visi tikėjo mokslu ir valdančiąja partija. Pasitikėjo valstybinėmis institucijomis, informacijos priemonėmis, pažanga, mokesčiais ir medicina.

Prieš kažkurį laiką, beje, buvo kitaip, buvo daug partijų, įvairių nuomonių, daug nesutarimų, politinės kovos ir nestabilumo. Bet vieną dieną viskas pakito. Nežinia kodėl. Gal visi susiprato, tapo atsakingi, nustojo abejoti, ėmė pasitikėti. Dabar sunku pasakyti, bet pokytis buvo staigus ir negrįžtamas. Dingo ginčai, politiniai debatai, intrigos, apgavystės, susitarimų laužymai ir taip toliau. Visi staiga nusprendė, kad vienintelė partija yra teisi, neklystanti, valdžia nemeluojanti, dirbanti pasiaukojamai ir nevagianti. Žiniasklaidos priemonės kalbėjo vienodus tekstus, aptarinėjo viską iš vieno, teisingo taško.
Ilgainiui žmonės įprato tikėti tuo, kas jiems sakoma ir patys persiėmė kartoti girdėtas tiesas. Net būdami vieni savo virtuvėje arba miegamajame persakinėjo vienas kitam aprobuotas tiesas.

Kai atėjo eilinių rinkimų metas, kažkas pasiūlė, kad rinkimų apskritai nereikia, kam švaistyti biudžeto pinigus, juk visuomenė visapusiškai palaiko savo valdžią, ja tiki ir nori, kad ji, ir tik ji tęstų savo darbą. Taip buvo sutaupyti valstybės pinigai.
Valdžia galų gale nusprendė, kad neapsimoka vogti, nes iki to meto jau buvo pakankamai prisivogusi, visokios vilos visame pasaulyje, mašinos, jachtos, lėktuvai stovėjo nenaudojami, nes kada visur spėsi nuvykti, kai privalai stovėti prie valstybės vairo, rodytis pasauliui ir visuomenei, tautai, dalyvauti konferencijose, atsakinėti į žurnalistų klausimus, tai kada gi tu fiziškai spėsi dar nulėkti į kokią Malaiziją nusiskinti savo vilos sklype prinokusių mangų ar kivių, paplaukioti nuosava jachta Karibų jūroje ir panašiai, ir kur galų gale dar dėsi naujus turtus, kurių gali bet kada neštis iš visų parduotuvių, juk niekas tavęs neklausia – a, kur neši? – visi gi žino, kad čia valdžia, kur reikia ten ir neša, valdžiai geriau matyti, tad pats vogimas tapo beprasmybe, ir valdžios vyrams ir moterims iškilo dilema – o gal geriau atsistatydinti, juk vis tiek visko turime, o naudotis nėra laiko, tai velniam tokia tarnyba? jau geriau pasikarti.

Ir paskelbė žinią per visas priemones, net lygintuvai ir šaldytuvai kartojo: išeina, palieka. Kilo visuotinis gedulas, visi nusiminę, žado netekę, lyg po pakasynų: tai kas dabar bus, kaip mes ir ką daryti?Aišku, garsiai to neištarė, nes buvo pripratę paklusti, bet veidai išdavė nuotaikas.

Istorija nežino, kas nutiko paskui su ta šalimi, bet vadinosi ji Lietuva.