Ketvirtas skyrius. Pažadas

Juodas Volvo automobilis iš pagrindinės gatvės įsuko į siauresnę ir pavažiavęs dar keletą metrų sustojo prie nedidelio namelio, apsupto aukštos tinklinės tvoros. Prie medžio krentantis žmogaus šešėlis akimirką sukruto, bet ir vėl grįžo į pradinę padėtį. Prasidarius automobilio durims, laukan išlipusi Lina eiti namo neskubėjo. Taisydamasi vėjo veliamas šokolado spalvos plaukų sruogas, ji kalbėjosi su automobilio savininku, kartkartėmis maloniai jam nusišypsodama. Minutėlę ji apsigręžė ir tarsi kažką pajutusi apsidairė. Šešėlis sukruto dar kartą ir pasislėpė tamsoje.

Automobilis netrukus pajudėjo iš vietos ir išvažiavo į kelią, o moteris pagaliau nuėjo prie vartelių. Tuo metu ant aiškiai žibintų apšviesto betoninio takelio nuslydo šešėlis ir ji aiktelėjusi apsigręžė. Juoda, apsigaubusi gobtuvu figūra nejudėdama tvirtai stovėjo ant grindinio. Galva buvo žemai nuleista, todėl Lina neiškart atpažino nelauktą svečią, o kai galiausiai suvokė, kas jis, kojos automatiškai nešė ją žingsniu atgal.

– Tu? Ką čia veiki? – vos atsitokėjusi prakalbo ji.

– Manei, kad atsikratei manęs visam laikui? – vyras nusismaukė gobtuvą ir bandė prieiti, bet Lina jau smuko pro vartelius į kiemą. Netekęs kantrybės, jis teleportavosi tiesiai priešais ją ir sugriebė už rankos, taip priversdamas sustoti.

– Juk pati žinai, kad niekada nuo manęs nepabėgsi.

– Ir neketinu bėgti, jei nepastebėjai, nė nebandau slėpti savo energijos.

– Tuomet kodėl manęs vengi? – primerkęs akis jis nužvelgė Liną, tarsi bandydamas įsiminti šį momentą ar ieškodamas kokių nors pėdsakų.

– Juk žinai, kad daugiau nebenoriu tavęs matyti, – ji patraukė ranką į save, bet Rodžeris jos nepaleido. – Manai, nejaučiu, kad kiekvieną dieną mane stebi?

– Su kokiu vyru ten kalbėjai? Kas jis per vienas?

Lina apstulbusi pervėrė jį neapykantos kupinu žvilgsniu ir pagaliau ištraukė ranką iš grubių jo gniaužtų.

– Tik bendradarbis. Parvežė mane iš darbo. Kodėl tau turėtų rūpėti? Mes jau seniai išsiskyrę, galiu daryti ką noriu.

– Sakai, bendradarbis? Tas, kuris užeina pas tave į namus ir kartais pasilieka visai nakčiai? Ar jis tikrai tik bendradarbis?

– Ką nori tuo pasakyti? Argi pats neturi Gertrūdos?

– Tai ne tas pats, aš jos niekada nemylėjau ir nemylėsiu, būnu su ja tik dėl to, kad man nuobodu.

Lina tik paniekinamai šyptelėjo.

– Jeigu iš tiesų mane mylėtum, džiaugtumeisi mano sėkme. Gyvendama su tavimi buvau niekas, visą laiką bijojau, kad per tave kaip nors nukentės mūsų vaikai ir netgi bandžiau tave pridengti, kai mačiau, jog nuoširdžiai stengiesi, bet suprask pagaliau, mūsų keliai išsiskyrė. Man jau nusibodo gyventi nuolatinėje baimėje, kad per tavo nepasotinamus troškimus teks kentėti man ir tiems, kuriuos myliu.

– Nori pasakyti, kad be manęs daugiau nebebijai Tasdaro?

– Tai visai kas kita, tu nuolat vėlei mane į jo reikalus man pačiai to nežinant, bet dabar galiu rinktis pati, kada man įsikišti į tai, ką jis daro. Kodėl išvis čia atėjai? Jeigu tau reikia mano pagalbos...

Tuo metu sugirgždėjo pradinės durys ir abiejų žvilgsniai kaipmat nukrypo į jas. Iš koridoriaus krentanti lempos šviesa apšvietė medinius prieangio laiptus.

– Kas čia vyksta? Iš kur toks triukšmas?

Išvydęs pažįstamą siluetą, Rodžeris per žingsnį atsitraukė. Žinoma, jau seniai žinojo, kad Felicija gyvena kartu su Lina, tiek daug kartų bandė sugalvoti, kaip priversti ją prisijungti prie jo, bet Felicija atrodė tokia užsispyrusi ir visuomet pasitikinti savimi. Dažnai stebėdamas ją iš tolo, jis negalėdavo atsistebėti jos charakteriu, kurį akivaizdžiai gavo iš jo, tikrai nebus lengva įtikinti ją prisijungti. Nors šiuo metu jis nė pats nežinojo, kodėl tai darė, juk neplanavo užimti Tamsos karalystės, bet galbūt tenorėjo įskaudinti Liną už tai, kad jį paliko.

– Kodėl ištisai mus persekioji? – piktai paklausė Felicija. – Ką šįkart ketini mums padaryti?

– Norėjau tik pasikalbėti, – skėstelėjo rankomis jis.

– Jau seniai neturime, apie ką kalbėti, nejaugi nesupranti? Ar bent įsivaizduoji, kiek kartų norėjau susipažinti su mama, bet bijojau, kad pasipainiosi ir viską sugadinsi? Per tave visą laiką turėjau slapstytis ir neturėjau normalaus gyvenimo. Žinau ir apie tai, kad būtum leidęs Tasdarui mane pasiimti ir išnaudoti taip, kaip jis išnaudojo tave, kai buvai priverstas jam tarnauti. Bet dabar suprantu, kad bijoti tavęs neverta, nes tu pats esi bailys.

– Felicija... – bandė ją sulaikyti Lina.

– Ne, dabar kalbėsiu aš, o jis klausysis, – pertraukė ją mergina, vėl pasisukdama į Rodžerį. – Puikiai suprantu, kodėl mama mane nuo tavęs atskyrė, ir jeigu manei, kad dėl to ant jos supyksiu, tu nė kiek manęs nepažįsti. Neabejoju, kad vieną dieną mums pavyks rasti ir Eulariją, ir ji tikrai nesusidės su tokiu, kaip tu. O viskas galėjo būti visai kitaip, galėjai saugoti mus nuo Tasdaro, galėjai turėti dar vieną vaiką, bet pats buvai kaltas, kad jo nebėra.

– Felicija, gana, – Lina išsigandusi bandė nutempti dukterį į koridoriaus gilumą, bet toji tvirtai laikėsi savo.

– Palauk, ką nori tuo pasakyti? – apstulbo Rodžeris. Stipriau papūtęs vėjas akimirką privertė jį susigūžti. – Kokį dar vaiką?

Felicija dar žvilgtelėjo į mamą ir iškart suprato, kad pasakė per daug, bet žingsnio atgal nebebuvo.

– Taip, teisingai išgirdai, – prakalbo ir pati Lina, neįstengdama pažvelgti jam į akis, todėl žvilgsnis visą tą laiką buvo nudelbtas į grindis. – Beveik prieš septynerius metus būtum dar kartą tapęs tėvu. Buvau tokia kvailė, maniau, kad mūsų gyvenimas pasikeis... Tą dieną, kai norėjau tau pasakyti, namo grįžai piktas, nes Tasdaras nubaudė tave už neįvykdytą užduotį, juk pameni, kaip tada susiginčijome, ar ne?

– Tą dieną maldavai manęs nustoti jam tarnauti, kaip galėčiau neprisiminti?

– Tai buvo pirmas kartas, kai bandžiau tave atvesti į protą, bet išėjai man nespėjus pasakyti apie vaiką. Matyt, visas tas stresas prisidėjo prie to, kad jį praradau, – Linos balsas šiek tiek sudrebėjo, bet ji stengėsi nerodyti jokių emocijų.

– Kodėl nepasakei apie jį vėliau? – kiek aprimęs jis norėjo prieiti, tačiau moteris staigiai atsitraukė, o Felicija gindama ją atsistojo priešais.

– Nebuvo prasmės sakyti, vis tiek nepakeisi fakto, kad jo nebėra.

– Argi nematai, kad tu ją tik skaudini? – vis dar taip pat piktai mestelėjo Felicija. – Argi nesupranti, kad be tavęs mums daug geriau?

Rodžeris minutėlę žiūrėjo į dukterį, pasiruošusią bet kurią akimirką pulti, bet ginčytis su ja neketino. Ji buvo nusiteikusi rimčiau nei jis manė, jau metus gyvendama su Lina spėjo prie jos prisirišti, dėl to taip ją ir saugojo.

– Gerai, kaip nori, – gūžtelėjo pečiais jis, apsimesdamas, kad jam tai visai nerūpi. – Bet nemanyk, kad tai paskutinis kartas, kai mane matai. Vieną dieną maldausi, kad atleisčiau tau, kai sužinosi, kokia Lina yra iš tiesų.

Dar paskutinį kartą šyptelėjęs, jis apsisuko ir paskui save užtrenkė duris. Tik tada Felicija nuleido rankas ir klausiamai pažvelgė į mamą.

– Nesuprantu, ką jis norėjo tuo pasakyti, – eidama į virtuvę tarė Lina. – Tikriausiai ir vėl sugalvos kokį melą.

– Nesijaudink, netikiu nė vienu jo žodžiu. Kaip ir sakiau, suprantu, kodėl norėjai mane nuo jo paslėpti.

– Nesvarbu, – Lina nuėjo prie spintelės paimti puodelio, pirštais trindama sau smilkinius.

– Atleisk, kad pasakiau jam apie vaiką, netyčia išsprūdo, – pamačiusi jos sunerimusį veidą apgailestavo mergina. – Tu pati turėjai nuspręsti, kada jam pasakyti.

– Nežinau, ar išvis buvo verta tai minėti, neplanavau nieko sakyti.

– Tiesiog pamaniau, kad jis supras, kaip tave skaudina, nenorėjau pastatyti tavęs į tokią nemalonią padėtį.

– Nieko tokio, kas padaryta, to jau nepakeisi, – sunkiai atsiduso ji. – Jau labai vėlu, o Ravena vis nesirodo, įprastai kiekvieną penktadienį pas mus užsukdavo... Įdomu, kur ji galėtų būti?

Felicija gūžtelėjo pečiais.

– Dar truputį palaukime, galbūt dar pasirodys, juk galėjo užtrukti pas Godą, ar ne?

– Tikriausiai tu teisi, bet dėl viso pikto nuvyksiu į Azryatą patikrinti. Tu gali pavakarieniauti viena, ilgai neužtruksiu.

– Gerai, – nors ir šiek tiek nenoriai sutiko Felicija. – Tik saugokis Rodžerio, jis ir toliau gali tave stebėti.

– Žinau, tu taip pat saugokis, kas žino, ką jis sugalvos padaryti.

Lina išėjo į koridorių ir užsimetė ant pečių apsiaustą. Tuo metu laikrodis ėmė mušti vidurnaktį ir moteris sunerimusi pažvelgė pro langą. Danguje viena paskui kitą žiebėsi žvaigždės, o mėnulio nesimatė nė ženklo. Ji jau ruošėsi teleportuotis, bet aiškus beldimas į duris privertė ją sustoti. Ir kas gi taip vėlai čia pasirodė?

– Arela? – Lina plačiau pravėrė duris, leisdama jai įeiti. – Nesitikėjau tave čia išvysti, kas nors atsitiko?

– Žinau, kad savaitgaliais Ravena būna pas tave, bet... – nejaukiai pasimuistė toji. – Mane kamuoja negera nuojauta, galiu ją pamatyti?

– Keista, kaip tik ruošiausi persikelti pas tave ir patikrinti, ar ji namuose.

– Vadinasi, ji ne čia? – moteris pažvelgė į Liną baimės kupinu žvilgsniu. – Taip ir maniau, kad čia kažkas ne taip.

– Ką turi omenyje? – negalėjo suprasti ji.

– Prieš aplankydama tave, Ravena planavo kurį laiką pabūti pas Godą, o aš likau namuose viena ir pamaniau, kad prie jų prisijungsiu.

– Ir? – Lina kilstelėjo antakius, nors nujautė, kur link tai suka.

– Neradau nei Ravenos, nei Godos, namai visiškai tušti, net neužrakinti. Įtariu, kad jos išvyko vykdyti savo plano, nepasitarusios su mumis.

– O iš kur mums žinoti, kad jos ne šiaip kur nuklydo? – bandė raminti ją moteris.

– Tik pažiūrėk, kiek dabar valandų, Ravena niekada niekur nenuklysta tokiu metu. Be to, nemačiau jos nuo pat ryto, bet nieko blogo nepagalvojusi išėjau į darbą. Ar gali man padėti jos ieškoti?

– Žinoma, tik labai nesijaudink, mes būtinai ją rasime.