Sultingi esam tiek, kiek šypsomės,
Pirmaryčius atminę,
Tol, kol gegužis kužda apie saldžią būtį,
Kol nesutinkame įkristi į beveidę minią,
Kol tarp dienos - nakties mes gosliai geidžiam suptis,
Taip, dienos nukrenta po žiedlapį, po lapą,
Ištraukia ašarą, pareikalauja kraujo,
Pasaulio vėjai nenurimsta, blaško
Ir kelia pumpurą vis naują, naują, naują,
Tačiau vis primena, kaip nuostabu išsklisti,
Numesti kiautą, droviai atsiverti,
Juolab, kad aišku, kas yra jaunystė -
Nektaro upė, kas ištroškęs gerti.