(Atsiliepiant į partizano Vytauto Balsio iškilmingą 100-ųjų
gimimo metinių paminėjimą jų buvusioje sodyboje)
 
Motule liepa,
Kaip gražiai tu šiandien papuošta,
Trispalviais kaspinais apjuosta.
Šimtametė esi, bet tvirta ir žalia,
Partizanų sodybos gyva legenda.
 
Jei galėtum kalbėti, pasakytum mums daug,
Kažkada juk ir tau buvo gera čia augt.
Buvo gera girdėti linksmą juoką vaikų,
Pasitikti visus vakarais po darbų.
 
Tiktai pokaris griovė žmonių likimus,
Ugnys rijo, prarijo partizanų namus,
Žuvo sūnūs miškuos, naguose vanagų,
Tremtyje verkė motina savo sūnų.
 
Gal kalbėt, prisimint būtų tau per sunku,
Neužgydyti laikui kruvinų jo žaizdų.
Tiktai lapais šnarėti, kelt į dangų maldas,
Kad taip Lietuvą gintų ir naujoji karta.
 
Vėlei žydi alyvos, raudoni jų žiedai,
Šauliai Trispalves laiko, plaikstos vėjy šilkai.
Partizanų auka nemari, amžina,
Neužges Lietuvoj mūsų Laisvės kova.