– Atiduok knygą, – vėl pasigirdo tas pats įsakmus balsas.

Ravena vis dar stovėjo apsupta sargybinių, nežinodama, ką daryti toliau, o jie kas žingsnis vis artėjo.

– Ne, turiu iš čia ištrūkti, – pasakė ji sau. – Išeitis visuomet yra.

Mergaitė žengė keletą žingsnių atgal ir sukaupusi vienoje rankoje ugnį iš visų jėgų užsimojo. Virpančiomis bangomis orą perskrodęs ugnies liežuvis privertė sargybinius atsitraukti, o Ravena pasinaudojusi proga nusitaikė ir vėl. Šį kartą kirtis parbloškė arčiausiai stovintįjį, bet tuoj pat pašokęs ant kojų jis išsitraukė kalaviją ir metėsi į priekį. Mergaitė išsigandusi jau ruošėsi atremti puolimą, bet smūgis į nugarą parvertė ją ant grindų.

– Baigta, – atsiklaupdamas šalia šaltu balsu prakalbo sargybinis.

Tačiau Ravena sąmonės neprarado ir aiškiai girdėjo jo žodžius. Vos jis tiesė rankas pakelti ją nuo grindų, ji staigiai pašoko ir spyrė jam į veidą. Deja, sprukti kur kojos neša negalėjo, apsupę sargybiniai kiek galėdami stengėsi jos nepraleisti ir tiesdami kalavijus grėsmingai artėjo. Bėgti nebuvo kur, o paguodos suteikė tik tai, kad jie neturėjo galių, bet jų buvo per daug, kad vienu smūgiu visus išguldytų, nebent panaudotų tą galią, su kuria galėjo visiškai suparalyžiuoti žmogų. Tačiau galia pasirodydavo tik tada, kai grėsdavo pavojus gyvybei ir laukan išlįsdavo vidinis demonas, o Ravena to norėjo mažiausiai, nes jis buvo nekontroliuojamas. Ji nenorėjo žudyti šių sargybinių, nenorėjo virsti tokia, kaip tėvas, juk nežinojo, ar tada sugebėtų sugrįžti į save.

Galvoje šėlo tikras uraganas, bandant surasti išeitį, bet po kelių akimirkų vengdama smūgių krušos ji pašoko į orą ir sukdamasi aplink savo ašį į visas puses paskleidė ugnį. Kai kurie sargybiniai saugodamiesi prisidengė veidus, kiti buvo priversti atsitraukti, todėl jų gretos gerokai praretėjo. Pasinaudojusi proga mergaitė movė pro tarpą ir visu greičiu nuskuodė koridoriumi, aiškiai žinodama, kurioje pusėje išėjimas iš tvirtovės. Tačiau tai jos neguodė, iš už bet kurio kampo galėjo išlįsti dar daugiau sargybinių ir priremti ją prie sienos, kad net mosavimai ugnimi bus beverčiai, be to, ji tik švaistė savo brangią energiją, juk ir taip jau buvo pavargusi. O baisiausia tai, kad nepavyko išlikti nepastebėtai ir Tasdaras tikrai sužinos, kad ji čia.

Atsimušančių į grindis batų trepsėjimą sugėrė raudonas kilimas. Tai reiškė, kad ji visai netoli išėjimo, nes kilimai buvo tik pagrindiniuose, o ne gilesniuose koridoriuose. Žinoma, tai irgi neguodė, bet atviresnėje erdvėje galbūt bus lengviau kautis. Bebėgdama ji jau matė duris, apsiaustas plakėsi į šonus, o knyga vidinėje kišenėje spaudėsi prie krūtinės. Jokiu būdu negalėjo jos prarasti.

Tuo metu iš koridoriaus dešinėje pasirodė dar daugiau sargybinių, bet Ravena privalėjo kuo greičiau atsidurti kieme, tad išsisukinėdama nuo smūgių bėgo išėjimo link, nors jautė, jog ilgai neatlaikys. Iš visų kampų lindo vis nauji kariai ir ji jau aiškiai suprato, kad pralaimės, vienintelė išeitis buvo bėgti, nes iš Tamsos karalystės teleportuotis negalėjo, visų pirma turėjo pasiekti vartus, bet kol tai padarys, kol praeis dvi gynybines sienas, bus sušaudyta lankininkų. Tačiau rizikuoti buvo geriau nei pasiduoti ir pakliūti Tasdarui į nagus.

Ir štai, durys jau visai čia pat. Prieš išsiverždama laukan Ravena dar apsigręžė į iš paskos bėgančius sargybinius ir norėdama jais nusikratyti paskleidė dar vieną ugnies pliūpsnį. Durys buvo sunkios, jau atrodė, kad nepavyks jų išjudinti, bet pastūmusi stipriau ji pagaliau atsidūrė kieme. Kitų sargybinių aplinkui nesimatė, tik du, kurie saugojo priešais esantį pakeliamąjį tiltą. Pastebėję mergaitę, jie kažką neaiškiai šūktelėjo vienas kitam ir išsitraukę kalavijus pasileido bėgti jos pusėn. Ravena dar žvilgtelėjo atgal tikrindama kitus, svarstydama, ar spės nusikratyti tais dviem, kol jos neprisivys. Šiuo metu ji troško turėti sparnus, tada pakiltų į dangų ir sėkmingai paliktų tvirtovę. Dabar gailėjosi, kad neėmė į kelionę Neptūno, nes jis turėjo skraidymo galią, kurią panaudojo tada, kai jie lankėsi trečiajame Senųjų Atakanos požemių tunelyje, o po to dažnai ją rodė jiems susitinkant sapnuose.

Tik dar stipriau prispaudusi prie savęs knygą, Ravena paspartino greitį. Jokiu būdu negalėjo galvoti apie Neptūną, o juo labiau – imti jį į kelionę, dabar privalėjo susikoncentruoti į mūšio lauką, juk jau per vėlu apgalvoti tai, ką galėjo padaryti. Tie du sargybiniai priekyje buvo jau visai arti, bet mergaitė bėgo tiesiai į juos, kaupdama rankose ugnį. Bet smogti ji taip ir nespėjo, tarsi susitarę, lygiai tuo pačiu metu jie staigiai puolė į šoną. Mergaitė akimirką stabtelėjo ir besisukdama jų pusėn išvydo ir kitus, ją prisivijusius sargybinius. Jie visi apsupo ją milžinišku lanku, bet vis dar laikėsi atstumo žinodami, kokią galią ji turi.

Tuo metu Ravenai tiesiai priešais veidą praskriejo strėlė ir įsmigo į žemę. Pakėlusi galvą ji pažvelgė viršun į aukštą gynybinę sieną ir jos akys išsiplėtė iš siaubo. Didžiulis strėlių spiečius neapsakomu greičiu lėkė jos pusėn, jokiu būdu nebūtų spėjusi jų išvengti, o tuo pačiu saugotis ir sargybinių. Tačiau nė pati nesuvokdama, ką daro, mergaitė ištiesė į priekį ranką, ten, iš kur lėkė strėlės. Sukilę oro virpesiai privertė strėles sustoti, o po kelių akimirkų jos sutrupėjo į šipulius ir kaip dulkės pasklido į visas puses. Vienu akies krašteliu Ravena sekė artėjančius sargybinius, bet į ją jau lėkė antras strėlių spiečius. Išsigandusi ji suklupo ant kelių ir stipriai užsimerkė. Ne, ne, viskas turėjo būti visai ne taip! Ji privalėjo įsibrauti į tvirtovę paslapčia, o dabar tik dar labiau traukė dėmesį, tuoj čia pasirodys jos tėvas ir...

Bet ne, mergaitė negalėjo pasiduoti taip paprastai, reikėjo kovoti ne tik dėl savęs. Ištiesusi ranką visų pirma ji vėl sulaikė strėles, o po to jos akyse žybtelėjo šviesa ir iš kitos rankos pasklidusi juoda psi energija apgaubė ją kaip skydas. Beveik tuo pačiu metu į jį nukrypo sargybinių kalavijai, jei būtų bent sekundę pavėlavusi, dabar jau gulėtų negyva. Aštrūs ašmenys smaigstė magišką apsaugą, bandydami ją pralaužti. Dar daugiau strėlių šovė iš viršaus, bet nepasiekusios taikinio atsimušė į skydą. Ravenos nugara stipriai prisispaudė prie žemės. Reikėjo kažko imtis, juk nesugebės išlaikyti apsaugos, anksčiau ar vėliau pavargs arba sargybiniai prasilauš iki jos kelią. Tačiau jokios išeities neturėjo, sargybinių buvo per daug ir jie spaudė ją vis stipriau. Kiekvienas kalavijo kirtis suvirpindavo skydą, o virpesių banga nuvilnydavo ir jos kūnu. Ji žinojo, kad svarbi kiekviena sekundė, skydas išnyks bet kurią akimirką. Bet tada tarsi atsitokėjusi ji sutelkė dėmesį į žemę po savimi, juk ten turėtų būti požemiai, ar ne?

Dar vienas kirtis, ir skydas pasidavė, bet tuo metu visas Ravenos kūnas tarytum susigėrė į žemę ir ginklai jo nepasiekė. Vyrai taip ir liko stovėti, nesuprasdami, kas nutiko. Mergaitei ir vėl teko naudoti nematerialumo galią, tai buvo vienintelis jos išsigelbėjimas. Skaudžiai nudribusi ant senų medinių grindų ji iškart pašoko. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios, bet turėjo išlikti budri, juk bet kada galėjo pasirodyti kiti sargybiniai. Tuo pačiu buvo puiki proga šiuos požemius patikrinti, galbūt ras juose seserį. Tačiau slinkdama tolyn palei grotas ji nerado nė vieno kalinio, o taip tikėjosi, kad Tasdaras turės jų ne vieną. Bet požemiai buvo milžiniški, tad Ravena spėliojo, kad ši dalis nenaudojama, dėl to čia nėra ir sargybos.

Vis dėlto, ji ėjo saugodamasi, stengdamasi prisitaikyti prie aplinkui tvyrančios tamsos. Jautė viršuje nerimstančius sargybinius, kurie tikriausiai manė, kad ji paspruko iš tvirtovės. Mergaitė turėjo būti tik dar atidesnė ir kuo įmanoma labiau slėpti savo energiją. Ir tik dabar atkreipė dėmesį, kiek mažai jos jau buvo likę, viską išnaudojo besikaudama, jokiu būdu neištvertų dar vienos kovos.

Norėdama bent trumpam pailsėti, Ravena prigludo prie sienos. Įtempta diena dar nesibaigė, o buvo blogiau nei ji įsivaizdavo. Vienintelis geras dalykas – knyga užantyje, net jei nepavyks atgauti Azaros žiedo, galbūt išsaugos bent ją.

Bet staiga mergaitės mintis nutraukė čežantys žingsniai ir durų trenksmas. Ji nespėjo nė atsikelti, kai priešais veidą sužibėjo aštrūs kalavijo ašmenys. Sargybinis pakišo smaigalį jai po kaklu, ir Ravena nustėrusi sustingo, kai nedidelė kraujo srovelė nutekėjo po drabužiais.

– Štai kur tu, – sušnypštė vyriškis. – Dar tik vaikas, o sukeli tiek bėdų.

Ravenos akys vis dar buvo nukreiptos į ašmenis. Norėdama ištrūkti ji tiesė ranką į sargybinį, bet joje nesužibėjo nei ugnis, nei jokia kita galia. Mergaitė buvo per daug pavargusi, kad įstengtų toliau kautis, o bent menkiausias judesys galėjo kainuoti gyvybę.

– Judinkis, jei nenori mirti, – patraukdamas ašmenis paragino ją vyras. – Nuvesiu tave pas valdovą.

Tik tada Ravena pastebėjo jį supančius kitus sargybinius ir suprato, kad kitos išeities nėra – turės jiems paklusti.