Stovėjai tu šalia lyg medis,
Rėmiausi, kad pasiekčiau dangų –
Už ką dabar tokie mes vieniši?
Gyvuokim, kol palauš mus vėjai,
Gyvuokim, nes to dievai norėjo.
 
Buvai lietus, o aš – kregždutė
Ir gėriau pasaulį iš tavų delnų –
Kodėl nebepažįstame viens kito?
Gyvuokim, kol audra mus nusineš,
Gyvuokim, nes to dievai norėjo.
 
Buvai tu kapitonas mano jūroj,
O aš naktim niūniuodavau lopšines –
Kodėl paskendome savo meilėje?
Gyvuokim, kol vanduo mus užlies,
Gyvuokim, nes to dievai norėjo.
 
Švietei, šypsojaisi man lyg mėnulis,
O aš ėjau paukščių taku link tavęs –
Ar jau užgeso mūsų žvaigždės?
Gyvuokim, kol tamsą užpūs šviesa,
Gyvuokim, nes to dievai norėjo.
 
Tavo meilė buvo mano laisvė,
Mano laisvė plasnojo dangumi –
Už ką, kodėl tokie mes vieniši?
Gyvuokim, kol soduose obelys pabals,
Gyvuokim, nes to dievai norėjo,
 
Mylėkim, nes to norėjome tik mes...