Aš gyvenimą savo seniai „pasiėmus į skolą“,
Nes fatališka kortų kaladė nudulkus pilka,
Tik šampano purslai dar ataidi iš buvusio tolio,
Kartais garsiai taškydamies: tu nebe ta, nebe ta.

Toks jaukus televizorius dunkso skylėm pražiūrėtas,
Ir puodukas išjuodo dėl dozių rytinių kavos.
Pagaliau nesiblaškius einu, nors neturinti vietos,
Tik žiūriu nejučiom į akis klausdama: „Gal paguos?“

Gal nemuš ir nespjaudys prie kryžkelės tyliai suklupus
Ir nekalbins sužaist kortų partijos naktį porom –
Reiks lygiau iššukuoti šeštadieniais savo peruką
Ir toliau nugyventi vienodai nuobodžiai – skolon.