Trečias skyrius. Naujoji žynė

Atsargiai, tarsi nenorėdama drumsti namų tylos, Goda pravėrė duris ir apsidairė. Tai buvo jos tėvo kambarys, visuomet toks jaukus ir kviečiantis. Pro didžiulius arkinius langus visais metų laikais į vidų plūdo saulės šviesa, nutvieksdama medines, tamsiai rudas grindis. Ant sienos, netoli plačios dvigulės lovos, kabojo daugybė nuotraukų, primenančių Godai tuos laikus, kai tėvas vis dar buvo gyvas, kai jie kartu smagiai praleisdavo laiką ir Tasdaras jų pasaulyje tarytum neegzistavo. Ak, ir kokia ji buvo naivi manydama, kad tai tęsis amžinai, o dabar, kai Gordono nebebuvo, tegalėjo tik lankytis jo kambaryje, tarsi bijodama, kad to nedarydama pamirš viską, kas juos siejo. Ji žinojo, jog tai neįmanoma, bet jautėsi saugiau, kad tokiu būdu nuo jo nenutols. Ne kartą kilo mintis palikti praeitį ir visam laikui užrakinti tą kambarį, tačiau mergaitė nedrįso, netgi juto kaltę, kad išvis apie tai galvojo. Kaipgi galėtų palikti savo tėvą kažkur toli už pasąmonės ribų?

Kiekvieną kartą įėjusi vidun, Goda bijojo ką nors sugadinti, todėl nelietė nė vieno daikto. Norėjo viską išlaikyti taip, kaip Gordonas paliko. Galbūt tikėjosi, kad jis dar grįš, bet praėjo jau metai nuo to tragiško įvykio, tad kodėl turėtų? Ji žinojo, kad tai tebuvo beviltiškos svajonės, mirusieji niekada nesugrįžta. Dievai, žinoma, galėjo sugrąžinti mirtinguosius į gyvenimą, bet niekada to nedarys, nes tai buvo griežtai uždrausta. Dievų kišimasis į žmonių gyvenimą gali sujaukti natūralius gamtos dėsnius, ji aiškiai prisiminė Gordoną tai sakant, kai pasakojo jai apie Visatos susikūrimą. Bet kas nutiktų, jei ji bent paprašytų? Argi Fantazija nesakė, kad Gordonas jai vis dar reikalingas? Kita vertus, kodėl turėtų sugrąžinti į gyvenimą būtent jį? Tarsi būtų kažkuo svarbesnis už kitus...

Begalvodama apie tai, mergaitė lėtai perėjo kambarį. Atrodo, visai čia pat vis dar girdėjo švelnų savo tėvo balsą, guodžiantį ją kaip tą dieną, kai sapnavo košmarą. Tai buvo labai seniai, tada dar nežinojo turinti ypatingų gebėjimų, bet ta diena įstrigo jos atmintyje kaip neišdildomas prisiminimas. Galbūt todėl, kad pirmą ir paskutinį kartą galėjo likusią nakties dalį pasilikti Gordono kambaryje, juk įprastai jis stengėsi pripratinti ją prie nuosavos lovos. Bet Goda niekada ir nesapnavo košmarų, tai buvo vienintelis kartas. Iki tol, kol Gordonas jos nepaliko. Dabar košmarai kamavo ją beveik kiekvieną naktį. Juose ji girdėjo savo tėvo balsą, kviečiantį ją ateiti, prašantį pagalbos. Kartais jai atrodydavo, kad tai iš tiesų ne košmarai, galbūt jis vis dar gyvas, tik negali pas ją grįžti. Tačiau ir pati žinojo, kad puoselėjo tuščias viltis. Kiekviename košmare ji matydavo, kaip jos tėvas miršta iš naujo, ir kaskart skaudėdavo vis labiau. Noras jam padėti vis augo, nors iš tiesų padėti nebebuvo kam.

Stalą dengė jau nemažas sluoksnis dulkių, bet Goda net ir jų nedrįso nuvalyti. Nenorėjo išniekinti jo asmeninės erdvės, nors tai jau darė savo buvimu. Visai šalia, jau ilgą laiką nenaudojama į sieną atremta stovėjo Žynių lazda. Aristėjas sakė, kad mirus Gordonui ji turėjo perimti tą lazdą į savo rankas, jog pati galėtų tapti žyne, ko ir norėjo patys dievai, tačiau taip elgtis mergaitei atrodė neteisinga. Gordonas buvo miręs, bet ji nenorėjo atimti iš jo to, dėl ko jis taip stengėsi, dėl ko tiek mokėsi ir aukojosi. Ji žinojo, kad taip galvoti kvaila, bet jai nerūpėjo, jeigu jos tėvas nebus žynys, tada nebus ir ji. O kokia prasmė?

– Taip ir žinojau, kad rasiu tave čia, – staiga prakalbo tarpduryje pasirodęs Aristėjas.

Goda pakreipė galvą jo pusėn ir vos vos šyptelėjo. Jis žiūrėjo į ją tuo pačiu užjaučiančiu žvilgsniu, kaip ir tą dieną, kai sužinojo, jog Gordono nebėra. Jam juk skaudėjo taip pat, kaip ir jai, jis buvo geriausias Gordono draugas, o svarbiausia – visuomet buvo šalia ir ją palaikė, tarsi bandydamas atstoti jai tėvą. Žinoma, jam niekada nepavyks to padaryti, bet tikriausiai to nė nereikėjo priminti.

– Aš tik norėjau... – mergaitė užsikirto, nes net ir pati nebuvo tikra, ką atsakyti.

– Juk žinai, kad bet kada gali su manimi pasikalbėti, – jis be garso perėjo medines grindis ir tik tada pastebėjo, kad ji stovi priešais lazdą. – Vis dar galvoji apie tai, ką pasakiau, ar ne?

– Mąsčiau apie tai daugybę kartų, – galiausiai prisipažino Goda. – Suprantu, kad būtų geriau padaryti tai, kas palankiausia man, bet...

– O kaip tavo mokslai? Nejaugi taip paprastai viską mesi, kai jau tiek nuėjai?

– Ir ką kitą man belieka daryti? Kiekvieną kartą žvelgdama į lazdą prisimenu jį, kaip galiu vogti kažką, kas jam taip svarbu? – įpykusi sugniaužė kumščius ji.

– Bet to norėjo dievai, Gordonui ši lazda anksčiau ar vėliau būtų tapusi neveiksminga.

– Nekenčiu dievų. Nekenčiu Fantazijos, kad taip pasielgė. Kaip ji galėjo atimti iš jo tai, dėl ko jis būtų viską paaukojęs? Kodėl dabar turėčiau jos klausyti?

– Neabejoju, kad yra koks nors paaiškinimas.

– Tuomet kodėl ji pati nepaaiškina? Kodėl visą laiką kalba užuominomis?!

Vis dar gniauždama kumščius, Goda puolė iš kambario ir nubėgusi laiptais atplėšė laukujes duris. Švelnus pavasarinis vėjas padvelkė jai tiesiai į veidą, tačiau ji nieko nejuto, tik niekaip nesibaigiantį skausmą. Visos tos dienos, kurias praleido be tėvo, buvo jai tikra kančia, ir nors praėjo tik metai, atrodė, kad visa amžinybė. Goda daugiau nieko nepajėgė, tik treniruotis, nes kai sutelkdavo dėmesį į galių tobulinimą, bent kuriam laikui pamiršdavo skausmą. Bet ir tai nesisekė taip gerai, kaip norėjo, valdyti psi energiją buvo kur kas sunkiau nei ji manė, o prie to prisidėjo ir skurdi jos dvasinė būsena. Mergaitė privalėjo sustiprėti, stengtis dėl to, ką planavo su Ravena, bet kad ir kaip stengėsi, vis dar buvo per silpna.

– Nemanai, kad būtų daug geriau, jei vis dėlto perimtum lazdą? Tada tavo galios išaugtų dvigubai...

Apsigręžusi Goda pažvelgė į artėjantį Aristėją, tad prisėdo ant suoliuko ir pakėlusi galvą pažvelgė į dangų. Diena jau ėjo į pabaigą. Dar viena nyki diena be Gordono.

– Žinau, bet nenusipelniau tos galios, net jei man ji labai praverstų. Tėtis tiek dirbo, kad ją gautų, o aš taip paprastai ją perimsiu, visai be jokių pastangų.

– Tai netiesa. Tu sunkiai dirbsi jau turėdama lazdą, toliau mokysiesi, kad taptum pilnaverte žyne, o kartu su tavo galia didės ir lazdos galia. Jūs būsite susieti, Gordonas tai žinojo, manau, norėtų, kad neiššvaistytum šios galimybės.

– Iš kur taip gerai žinai, ko jis norėtų? – piktai atkirto mergaitė. – Vien dėl to, jog dievai vertė jį atiduoti lazdą man, tai dar nereiškia, kad jis ir turi tai daryti.

Aristėjas sunkiai dūsaudamas prisėdo šalia, ištiesdamas rankas per suoliuko atlošo kraštą. Goda į jį nė nepažvelgė.

– Vis dar negaliu patikėti, kad praėjo jau metai, kai Gordono nebėra, – po minutėlės tylos prakalbo jis. – Be jo viskas atrodo visai kitaip, o man užgriuvo visi karalystės rūpesčiai. Galiu pripažinti, kad sunku su tuo susidoroti, per daug didelė atsakomybė. Jau iš pradžių žinojau, jog tas darbas ne man, o štai Gordonui jis puikiai tiko. Jis mylėjo žmones, buvo pasiryžęs visiems padėti, saugoti savo karalystę...

– Ir ką ketini daryti? – mergaitė susikrimtusi pagaliau pažvelgė į jį.

– Privalau surasti naują valdovą, aš nesutvertas vadovauti. Žinau, ką pagalvosi, kad esu atviras ir galiu pasakyti motyvuojančias kalbas, bet kai kurie pasirinkimai man labai keblūs. Gordonas geriau žinotų, ką ir kaip daryti, bijau, kad per mane karalystė žlugs.

– Nekalbėk taip, tu ne vienas, – vis labiau nerimo ji. – Neabejoju, kad kaip nors pavyks.

– Vis tiek reikia stipresnio valdovo, juk esu tik paprastas kaimietis, kurio čia net nebūtų, jeigu ne Gordonas, – kurį laiką jis žiūrėjo į priešais juos ošiančius Šešėlių girios medžius. – Jis man labai daug padėjo. Vaikystėje kartu su tėvais skendome skurde, o Gordonas augo turtingoje šeimoje ir vogė iš virtuvės maistą, kad tik nelikčiau alkanas.

– Tikrai? – negalėjo atsistebėti Goda.

– Nuo pat mažens jis rūpinosi kitais labiau nei savimi, – prisimindamas praeitį jis šiek tiek delsė kalbėti. – Žinoma, niekas dingstančio maisto nė nepastebėdavo, o man tekdavo meluoti tėvams, kad užsidirbu pardavinėdamas turguje žuvį, kitaip jie būtų tam prieštaravę. Iš dalies tai buvo tiesa, kiekvieną dieną eidavau žvejoti, bet laimikis ne visada labai tenkindavo.

Aristėjas tyliai nusijuokė ir daugiau nieko nesakė, panirdamas į dar gilesnius prisiminimus, nors iš tiesų reikėjo keliauti į priekį ir žvelgti į ateitį, o ne kaip Godai gręžiotis į praeitį, nes kad ir kur beeitum, viskas visuomet keičiasi. Tačiau kodėl buvo taip sunku tuos pasikeitimus matyti?

– Palauk, bet jeigu mano tėtis mirė, ar tai nereiškia, kad Žynių lazda turėtų būti neveiksminga? – staiga pakilo nuo suoliuko Goda. – Ar tai ne ženklas, kad jis iš tiesų gyvas, tik Melburnas mums melavo, nes jam liepė Tasdaras?

Prieš atsakydamas jis nusuko žvilgsnį į žemę, tamsios akys tik dar labiau apsiblausė.

– Jis mirė tada, kai dievų dovanota galia nebuvo visiškai išnykusi, tad dabar ji blėsta palaipsniui, kol dar neturi nešėjo. Jei nepriimsi lazdos, vieną dieną ji taps nebeveiksminga ir Gordono darbas nueis veltui. Nejau tikrai šito nori?

Goda susimąsčiusi tylėjo, batu braukdama per akmenuotą sausą žemę. Galbūt jis ir buvo teisus, bet po tiek laiko ji vis dar neįstengė susitaikyti su mintimi, jog Gordono nebėra. Širdies gilumoje ji tikėjo, kad jis gyvas, ir nesvarbu, ką sakė kiti.