Pagaliau baigusi darbą, Arela paskui save uždarė stiklines kavinės duris ir braukdama nuo veido plaukų sruogas skubiai patraukė namų pusėn. Diena kaip įprastai buvo saulėta ir graži, o oras pritvinkęs žydinčių gėlių kvapo. Azryate metų laikai keitėsi kur kas lėčiau, tad ji jau spėjo išsiilgti tos rudeniškos gaivos ir rasa pasidengusios žolės. Būtent tokie rytai jai priminė laikus, kai vis dar gyveno Žemėje ir baigusi mokslus svajojo atidaryti nuosavą kavinę. Deja, toji, kurioje dabar dirbo, buvo ne jos, bet Arela vis tiek džiaugėsi bent kažkokia veikla. Ilgą laiką, kai buvo priklausoma nuo Tasdaro, negalėjo užsiimti tuo, kas jai patiko labiausiai, neturėjo nei darbo, nei pinigų, bet tada ir nereikėjo, Tasdaras laikė ją po padu ir viskas buvo tik taip, kaip norėjo jis. Net ir tada, kai jis vaizdavosi ją mylintis, o ji nežinojo, kas jis iš tiesų, visuomet pakluso, nes manė taip pat jį mylinti ir bijojo įskaudinti, nė nenutuokdama, kad jis norėjo ja tik pasinaudoti. Arela iki šiol nesuprato, kodėl jis pasirinko būtent ją, jei tikino, kad įmanoma pakeisti pranašystę. Viena iš Pirmapradžių deivių išpranašavo, kad būtent ji susies savo gyvenimą su Tasdaru, tuomet kodėl jis tai pranašystei pakluso, užuot daręs tai, ką pats norėjo? Gal vis dėlto nepavyko jos pakeisti? O gal elgėsi taip tik dėl to, kad buvo jam palanku?

Pasiekusi savo namų duris, Arela žengė į vidų ir iškart pastebėjo Ravenos šlepetes tarp kitų batų. Vadinasi, dabar ji kažkur išėjusi, galbūt pas draugus, su kuriais kartu ruošė namų darbus, arba pas Liną, jos dažnai mėgo praleisti laiką kartu, juk Lina Ravenai buvo kaip antroji mama... nors greičiau pirmoji. Arela vis dar nesijautė tobula mama, Ravena atrodė kažkokia nuo jos nutolusi. O gal jai taip tik atrodė, nes ji buvo uždaras žmogus, ne visada rodantis savo jausmus. Ir pati ji nebuvo labai atvira, bet nežinojo, kiek dar laiko sugebės slėpti savo tikrąją tapatybę, kiek laiko turės apsimesti, kad nėra tas, kuo dedasi. Bet ji privalėjo taip pasielgti, privalėjo aukotis, tik dar niekas nežinojo dėl ko.

Apie tai galvodama Arela nuėjo pasigaminti pietų, bet užsižiūrėjo į kieme už tvoros žaidžiančius vaikus. Viena iš mergaičių priminė Godą, ir jai suspaudė širdį pagalvojus, kaip ji toliau gyvena, neturėdama šalia nė vieno iš tėvų. Šiuo metu ją prižiūrėjo Aristėjas ir Ariadna, bet jie niekada neatstos Gordono. Braukdama pirštais per palangę, moteris bandė prisiminti, ką paskutinį kartą jam pasakė. Tada jai buvo sunkus laikotarpis, kurio iki šiol nepamiršo, o taip ir nespėjo pasakyti jam tiesos apie Rebeką. Dabar siaubingai dėl to gailėjosi, bet pati buvo kalta, nes bijojo jo reakcijos, bijojo, kad jis nepripažins tiesos. Nors kodėl jis turėtų pykti dėl to, kad jie abu padarė klaidą? Ir išvis, ar tai tikrai buvo klaida? O jeigu jis apsidžiaugtų žinia, bet smerktų ją, kad taip ilgai viską slėpė? Nors ne, ji juk manė puikiai pažįstanti Gordoną, kodėl kankino save tokiais klausimais? Plius tai, kad jau per vėlu, Gordono nebėra ir jis niekada nesužinos, kad Rebeka jo...

Arela nukreipė žvilgsnį į dangų ir sunkiai atsiduso. Dešimt metų nematė Gordono ir taikstėsi su tuo, kad jis turėjo kitą. Be to, nesiartino prie jo ir dėl Tasdaro, nenorėdama sukelti jam įtarimo, juk sužinojęs, kad Rebekos tėvas Gordonas, greičiausiai jį užmuštų. Tačiau tos paslaptys dabar nieko nereiškė, Gordonas mirė, ir visai ne dėl to, nesvarbu, ji bandė nuslėpti tiesą ar ne. O blogiausia – ji negalėjo su juo net atsisveikinti ir deramai palaidoti, jo kapo vieta taip ir liko nežinoma, o galbūt to kapo net ir nebuvo...

Arela užsidengė ranka burną, stengdamasi sulaikyti ašaras, o kita apčiuopė ant kaklo grandinėlę, kuri tarsi degino jai krūtinę. Tai buvo Gordono dovana jos gimtadienio proga – pakabukas su trimis lašo formos smaragdo akutėmis, papildytomis smulkiais deimančiukais. Tą papuošalą seniai reikėjo išmesti, nes tie smaragdai ištisai priminė jai Gordono akis, tačiau neįstengė skirtis su tuo, kas iš jo buvo likę, juk taip paprastai neišplėš iš širdies žmogaus, dėl kurio galėtų padaryti viską. Ir vis dėlto leido Tasdarui jį nužudyti, nes nieko kito nesugebėjo. Bet nenorėjo teisintis ir savo silpnumu, greičiausiai pati buvo kalta, kad nemokėjo išnaudoti savo galių, nes kažką darė ne taip.

Tyliai pasigaminusi pietus, Arela prisėdo prie stalo. Džiaugėsi, kad pastaruoju metu nieko blogo neįvyko, bet visa ta ramybė atrodė per daug įtartina. Nuojauta kuždėjo, jog tai nuves į kažką labai siaubingo. Tasdaras, be abejo, turėjo planų, negalėjo paprasčiausiai visko mesti, kai per juos taip nukentėjo. Tačiau ramybė ją ne tik baugino – visur atrodė slegiančiai tuščia ir nyku, o Rebeka taip ir liko uždaryta kažkur požemiuose. Tasdaras žinojo, kad ji ne jo duktė, ir nors netikėjo, vis tiek galėjo pratrūkti ir ką nors jai padaryti. Arela turėjo kažko dėl to imtis, bet nepažinojo nė vieno, kuris būtų pakankamai stiprus padėti. Ravena jai papasakojo jų su Goda planus, tačiau nenorėjo skubėti veltis į pavojus, būtent todėl paskyrė laiką treniruotėms. Moteris nujautė, kad jos delsė per ilgai, bet nelinkėjo vykti į kelionę per silpnoms, pati taip pat planavo prisijungti ir pasikviesti Liną. Kartą su Gordonu jie iš nelaisvės ištraukė Neptūną, netgi pati Rebeka rizikavo gyvybe, norėdama surasti Azaros žiedą, turėtų pavykti ir jai, tereikėjo dar trupučio laiko.

Staiga visus Arelos apmąstymus nutraukė beldimas į duris. Krūptelėjusi ji pašoko iš vietos ir skubiai perėjo koridorių.

– Lorena? Kaip seniai matyta, ką čia veiki tokiu metu?

– Tenorėjau pasikalbėti, šiuo metu man laisva popietė. Gal turi laiko?

– Taip, žinoma, dabar esu viena, Ravena kažkur išėjusi, – Arela mostelėjo ranka, kviesdama viešnią į vidų. – Gal norėtum kavos ar arbatos?

– Arbata būtų neblogai, – joms einant į virtuvę linktelėjo Lorena.

Arela netrukus ėmė plušėti virtuvėje, o viešnia tylėdama ją stebėjo, galvodama apie tai, kaip jai turėtų būti sunku dėl visko, kas pastaruoju metu įvyko. Moteris nesuprato, kaip ji vis dar galėjo išlikti tokia pat, kaip anksčiau, nors greičiausiai tokia tik apsimetė, viduje tikriausiai siautėjo uraganas.

– Man tikrai labai gaila dėl to, kas nutiko Gordonui, – prakalbo pranašė, kai Arela paslinko jos pusėn garuojantį puodelį ir cukrų.

– Nesvarbu, mes jau kalbėjome apie tai.

– Bet tu neprivalai laikyti savyje skausmo, gali man išsipasakoti, juk žinau tavo jausmus Gordonui.

– Taip, bet nenoriu, kad perdėtai dėl manęs jaudintumeisi.

– Neprivalai ir slėptis, visiškai normalu, kad vis dar gedi jo.

– Džiaugiuosi, kad mane supranti, bet nė pati nežinau, ką tiksliai jaučiu. Ne kartą galvojau ir apie šeimą, kaip būtų gerai, jei Rebeka vis dar būtų su mumis, o Goda pripažintų mane kaip mamą... – vaikydama mintis Arela papurtė galvą. – Bet kol šalia bus Tasdaras, niekada negalėsiu turėti normalios šeimos, ypač po to, ką jis padarė. Dabar, kai Gordono nebėra, nežinau, ar įstengčiau ir vėl ką nors pamilti taip, kaip mylėjau jį... Per Tasdarą aukojasi visi man svarbūs žmonės, o vieną dieną nebebus ir Ravenos, bet aš nieko negaliu padaryti, negaliu pakeisti tos pranašystės.

– Puikiai tave suprantu, – Lorena užjausdama liūdnai pažvelgė į ją. – Šiuo metu Rėja yra Tamsos tvirtovėje ir jau metus kartu su Chromu bandome ją kaip nors iš ten ištraukti, bet niekaip nepavyksta jos rasti, galbūt ji kažkur kitur, kaip ir Rebeka.

– Atleisk, visai buvau pamiršusi, – susigėdusi ji ėmė sukinėti aplink pirštą plaukų sruogą. – Kaip visada užgriūnu su savo bėdomis, nepagalvodama apie tave. Anksčiau ar vėliau planuojame slapčia brautis į tvirtovę, galėtume pasižvalgyti ir Rėjos.

– Ačiū, būtų labai gerai, greitu metu pati nieko negalėsiu imtis... – šiek tiek suabejojusi ji nusuko žvilgsnį į šalį. – Tiek to, nesvarbu, dar gerokai per anksti apie tai kalbėti.

Arela nustebusi nužvelgė draugę, nesuprasdama, ką ji bandė pasakyti. Tie nutylėjimai truputėlį neramino, galbūt Lorena slėpė kažką labai svarbaus ir nenorėjo jos jaudinti, bet ji nedrįso klausinėti, kai ateis laikas, greičiausiai pati viską pasakys.

– Žinai, norėjau tau padėkoti už tai, kad niekam neišdavei, kas yra tikroji Averina, – netikėtai prakalbo Arela. – Man tai labai daug reiškia.

Lorena vos matomai nusišypsojo.

– Pati iš pradžių netikėjau tuo, ką pamačiau vizijose, nenuostabu, kad ir tu nori tai laikyti paslaptyje.

– Yra kur kas rimtesnė priežastis, kodėl nė vienam nenoriu to sakyti, pati tai puikiai žinai.

– Iš pradžių maniau, kad vizijos klaidingos, kad galbūt Averina iš tiesų ir yra Felicija, kaip spėjome iš pradžių, bet klydau, iš Azaros žiedo sklindanti energija nėra tokia, kaip Felicijos, todėl žiedas negalėtų jos priimti.

– Bet taip ir liko neaišku, kodėl Zurato veidrodis sureagavo būtent į ją.

– Tai aš taip pat išsiaiškinau, – keldama puodelį Lorena giliai įkvėpė oro. – Linos protėviai yra kilę iš Pirmapradės jūrų deivės Salakijos, tikriausiai Felicija gavo dalį dieviškos energijos, dėl kurios veidrodis ir sureagavo. Pirmapradžiai gimė iš to paties šviesos šaltinio ir jų energijos panašios, tai viską sudėliotų į vietas.

– Bet ar tai nereiškia, kad veidrodis turėjo reaguoti ir į Liną?

– Galbūt ji negavo tos dieviškos energijos, juk gali taip būti.

– Tikriausiai tu teisi, – sutiko Arela. – Svarbu, kad dabar žinome, ką tiksliai turime daryti, tik bijau, kad iki to laiko gali nutikti dar daugybė dalykų. Nors Tasdaras jau ir taip žino, kas yra Averina, Aladoras jam viską pasakė.

– Aladoras? – kilstelėjo antakį moteris. – Bet iš kur jis sužinojo?

– Kadaise jis buvo vienas iš Pirmapradžių dievų, galbūt vis dar turi kažkokį gebėjimą.

– Jeigu taip, jis gali sukelti mums ir daugiau problemų, privalome būti budrūs.

Arela iš apmaudo sunkiai atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į langus, pro kuriuos krentantys saulės spinduliai apšvietė virtuvę.

– Lorena, tu juk bendrauji su dvasiomis, tiesa? – staiga nutraukė tylą ji.

– Žinoma, o kodėl klausi?

– Gal žinai, kaip patekti į Dvasių pasaulį?

– Taip, yra du būdai. Galiu patekti ten dvasių kvietimo metu medituodama, arba nusigauti per vartus, esančius visai netoli Dvasių karalystės. Kodėl taip susidomėjai?

– Pamaniau, kad galbūt galėčiau paskutinį kartą pasikalbėti su Gordonu. Turiu jam dar daug ką pasakyti, norėčiau bent jau deramai atsisveikinti.

– Suprantu, bet turėčiau keliauti į Dvasių pasaulį tik medituodama, kitu atveju jo dvasią būtų kur kas sunkiau rasti. Bet tai padaryti moku tik aš, nes esu pranašė, tau ten patekti nėra jokios galimybės.

– Tuomet kaip man pasikalbėti su Gordonu?

– Galiu trumpam iškviesti jo dvasią į mūsų pasaulį, bet nepadarysiu to čia, privalau būti Dvasių karalystėje.

– Nesvarbu, aš turiu laiko, jeigu tu nieko prieš...

– Žinoma, – pabaigusi gerti arbatą, Lorena pakilo nuo kėdės. – Jeigu pasirengusi, keliaukime ten dabar.

Arela tik linktelėjo ir suskubo įsikibti jai į ranką. Sukilo stipri vėjo banga, į visas puses išskleisdama ilgą Lorenos suknelę, o po kelių akimirkų jos kojos palietė tvirtą pagrindą. Jos stovėjo jaukiame, apytamsiame priebutyje, mat buvo užtrauktos užuolaidos. Lorena nedelsdama nusivedė viešnią koridoriumi, kur jas pasitiko gana išvaizdus vyriškis. Jis stovėjo atsirėmęs į durų staktą, o iš kambario krentanti šviesa išryškino švelnius jo veido bruožus. Karamelinės spalvos akis dengė šviesių plaukų sruogos, išlindusios iš supintos išsidraikiusios uodegos, permestos per kairįjį petį. Raudoni languoti marškiniai buvo pusiau prasegti, rankovės atraitotos iki alkūnių, o kūnas atrodė tvirtas kaip uola. Stovėsena aiškiai išdavė, kad jis vienas iš tų drąsiųjų, galinčių pastovėti už save ir tuo pačiu gebantis būti labai švelnus. Žinoma, tai tebuvo pirmasis įspūdis jį pamačius, Arela nepažinojo jo, bet nujautė, kas jis.

– Chromai, tu jau namie? – Lorena paspartino žingsnį ir netrukus atsidūrė prie jo. – Sakei, kad turi daug darbo.

– Taip, bet planai pasikeitė, tad nusprendžiau grįžti anksčiau, – jis švelniai paglostė jai plaukus, po to visiškai neslėpdamas nužiūrėjo šalia kiek nejaukiai stovinčią Arelą. – O tu atsivedei draugę?

– Taip, čia Arela, apie kurią nemažai pasakojau.

– Tikrai? Ta pati, su kuria Tasdaras..?

– Nekalbėk apie tai jai girdint, – pertraukė jį moteris. – Eisime į meditacijos kambarį kviesti dvasios, būtų gerai, jei padėtum jį paruošti.

Arela susigėdusi nusuko akis. Žinoma, greitai visi sužinos, kokia ji silpna ir negalinti apsiginti. Bet juk kalba ėjo apie Tasdarą, kažin, ar jos vietoje kuri nors kita sugebėtų pasipriešinti. Tikriausiai ji per daug apie tai galvojo, nes iš tikrųjų kalčiausias iš visų buvo Tasdaras, o ne ji. Lorena visą laiką ją palaikė, net tada, kai išpranašavo, kada tiksliai gims Ravena, bandė daryti viską, kad tą pranašystę pakeistų, netgi slėpė ją savo namuose.

– Nesijaudink, kad ir kas benutiktų, visada būsime tavo pusėje, – staiga prakalbo Chromas, prižadindamas Arelą iš sąstingio. – Be mūsų, daugiau niekas nežino, kas atsitiko, niekam ir nesakysime.

Moteris nustebusi pažvelgė į švelniai besišypsantį vyrą. Ar jis perskaitė jos mintis, ar tik mokėjo gerai analizuoti kūno kalbą? O gal ir viena, ir kita?

– Suprantame, kad su Tasdaru nėra lengva, – vėl prakalbo Chromas. – Ir vis tiek sunku įsivaizduoti, kaip turėtum dėl to jaustis.

– Nenoriu kalbėti apie Tasdarą, – sumurmėjo ji. – Tik ne apie jį.

– Žinoma, atleisk, – jis perbraukė jai per petį, tuo pačiu numesdamas plaukų sruogą.

Šis gestas Arelai pasirodė gana keistas, bet nieko nesakiusi ji nusekė paskui Loreną, jau einančią į meditacijos kambarį. Patalpa buvo nedidelė, beveik be daiktų, todėl atrodė erdvesnė. Lorena jau traukė storas, tamsiai raudonas užuolaidas, norėdama sukurti tinkamą atmosferą, tad Arela nuskubėjo jai padėti.

– Atsiprašau už savo vyrą, jis nieko blogo nenorėjo, – neramiai prakalbo moteris, ir prieš galutinai užtraukdama užuolaidą dar žvilgtelėjo į kiemą. – Tiesiog mes apie viską kalbame, ir apie tai, ką Tasdaras tau padarė... Chromas tai puikiai supranta, tik kartais nemoka nulaikyti liežuvio. Bet gali dėl to nesijaudinti, jis niekam nepasakos, nes nenori pastatyti tavęs į nepatogią padėtį. Atleisk, jei pamanei kitaip.

– Nieko tokio, – menkai šyptelėjo ji. – Aš tik nenoriu kalbėti apie Tasdarą, jis pakankamai užteršė mano sielą ir nežinia, ką sugalvos vėl.

– Nesijaudink, mes visuomet esame pasirengę tau padėti.

Tuo metu į kambarį įėjo Chromas, nešinas dėžute žvakių ir dar kažkuo, ko tamsoje Arela neįžvelgė. Pasiekęs patalpos vidurį, jis padėjo viską šalia žemo ąžuolinio staliuko.

– Gerai, gali eiti, toliau susitvarkysime pačios, – paliepė jam žmona.

Chromas nieko nesakęs tyliai pasišalino iš kambario, paskui save uždarydamas duris. Lorena nelaukdama ištraukė dvi žvakes ir pastatė ant stalo. Netrukus blausi jų šviesa pasklido po kambarį. Po to ji pasiėmė druskos maišelį ir aplink stalą skubiai nubarstė tobulai lygų ratą, kuris reiškė apsaugą nuo blogio.

– Prisėsk, Arela, tuoj pradėsime, – pratarė ji.

Moteris linktelėjo ir įsitaisė ant minkštos pagalvėlės, o Lorena – kitoje stalo pusėje, iš dar vienos dėžutės traukdama baltus it perlai karolius, kurie, be abejo, nebuvo skirti įprastam nešiojimui. Laikydama juos priešais save, moteris kelis kartus giliai įkvėpė oro ir užsimerkė, ruošdamasi kelionei į Dvasių pasaulį, jos dar jaunai atrodantį veidą aiškiai apšvietė plazdanti žvakės liepsna. Kurį laiką jos sėdėjo tylėdamos, Arela laukė, nenorėdama jai trukdyti. Paskui Lorenos lūpos pradėjo tarti neaiškius žodžius, it malda užpildančius patalpą. Arela jų reikšmės nesuprato, bet frazės kartojosi, o balsas tapo vis garsesnis. Kalbėdama Lorena atskyrė po karoliuką, tarsi kiekvienas jų kažką reikštų, ir tik tada Arela atkreipė dėmesį, kiek jų ten daug, gal koks tūkstantis suverta ant vieno siūlo. Paskui Lorena nutilo ir tuo pačiu nustojo skaičiuoti karoliukus, sutelkdama dėmesį į vieną.

– Keista, – vis dar neatmerkdama akių staiga prakalbo. – Man nepavyksta užmegzti ryšio su Gordono dvasia.

Arelos širdis neramiai sutuksėjo krūtinėje.

– Pabandyk dar kartą, privalau su juo pasikalbėti.

– Bandžiau jau tris kartus, bet jis neatsiliepia, tarsi jo dvasia ten nė neegzistuotų. Įprastai taip nebūna, net jei dvasia ir atsisako bendrauti, vis tiek galiu ją jausti.

– Ir ką tai reiškia?

– Ar tu tikra, kad Gordonas mirė?

– Melburnas mums aiškiai pasakė, kad Tasdaras jį nužudė.

– Galėjo ir meluoti, tai paaiškintų, kodėl nerandu jo dvasios.

– Bet kaip mūsų ryšys? Jei Gordonas būtų gyvas, jis nebūtų nutrūkęs, pati žinai, kad ryšys išsilaiko visą gyvenimą.

– Galbūt kažkas jį blokuoja, dėl to nieko nejauti. Nenoriu, kad puoselėtum viltį, bet yra galimybė, jog Melburnas buvo priverstas nuslėpti tiesą.

– Tuomet kam Tasdarui laikyti Gordoną gyvą? Argi nebūtų kur kas palankiau jį nužudyti?

– Nežinau, galbūt yra kokia nors priežastis, – pakilusi nuo pagalvėlės, Lorena padėjo karolius ant stalo. – Deja, daugiau pasakyti negaliu.

Arela susimąsčiusi tylėjo. Nenorėjo per daug džiaugtis, bet mintis, kad Gordonas galbūt dar gyvas joje daug ką pakeitė. Net jei galimybė pamatyti jį vėl buvo labai menka, ji neketino jos paleisti, nes tai galėjo būti vienintelis būdas išbristi iš to, į ką jau visus metus buvo įklimpusi.