Ravena sustingusi kurį laiką stovėjo prie durų, teliko vos keli žingsniai, ir bus savo tėvo kambaryje. Atrodė, širdis tuoj iššoks per gerklę, juk jame galbūt ras Azaros žiedą. O jeigu ir ne, patikrinti vis tiek buvo verta, nepaliks šios tvirtovės tol, kol neapieškos kiekvieno kampelio. Mergaitė pripažino, kad būtų greičiau, jei vykdytų užduotį ne viena, bet kur kas geriau atrodė veikti be papildomos palydos, taip bent jau žinojo, kad visi artimieji saugūs.

Giliai įkvėpusi oro, Ravena suėmė už rankenų ir patraukusi duris į save skubiai smuko vidun, kol jos nepastebėjo sargybiniai. Kambarys buvo erdvus ir labai prašmatnus. Viduryje stovėjo dvigulė lova su raudonais šilko patalais, minkštomis pagalvėmis ir laisvai krentančiu baldakimu. Ilgos, ąžuolo grindis siekiančios vyno spalvos užuolaidos ir draperijos suteikė patalpai rafinuotą įvaizdį, o žvakidės, šviestuvai ir vazos su šviežiai nuskintomis rožėmis pridėjo papildomo aristokratiškumo, kurio čia ir taip netrūko. Jo suteikė ir veidrodžiai su gražiai išgraviruotais auksiniais kraštais ir apvadais.

Ravenai pasidarė koktu žinant, kad kažkada Tasdaras čia laikė uždaręs jos mamą, o tai skatino tik dar greičiau viską apieškoti ir dingti. Liesdama kiekvieną daiktą, darinėdama spintas ir stalčius ji sunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip įstengtų praleisti savo dienas tokioje vietoje su vyru, kurio nemyli... Galbūt ji buvo jauna ir nesuprato, kas tiksliai yra meilė, bet žinojo, kad būti priverstam kažką daryti yra tikra kančia.

Mintys lėkė šuorais, o tuo pačiu ir veiksmai, tačiau žiedo nesimatė nė ženklo, kad ir kaip atidžiai ji viską apžiūrėjo, būtų per daug lengva, jei taip paprastai jį rastų. Nusivylusi ji paliko kambarį ir nusprendė susikoncentruoti ties bibliotekos paieškomis. Mergaitė prarado laiko nuovoką, nežinojo, dabar vis dar naktis, ar jau rytas, bet nepaisant to jautėsi žvali ir galėjo judėti į priekį, be vargo tikrindama visus kambarius. Sargybinių čia nebuvo nė kvapo, bet taip pat ir bibliotekos. Reikėjo eiti kitur, nes šiame aukšte vis dar liko dešinysis sparnas.

Pasiekusi laiptus, Ravena jau norėjo sukti už kampo, bet išgirdusi žingsnius staiga krūptelėjo. Jie buvo tvirti, greiti ir labai garsiai aidėjo patalpoje. Mergaitė akimirkai sustingo, bet kai visai čia pat pasigirdo balsai, pasislėpė už artimiausių durų ir pro plyšelį stebėjo praeinančius koridoriumi vyrus, tikėdamasi, jog jie neužklups jos. Vienas jų ėjo taip arti, kad Ravena net sulaikė kvapą. Vieta, kurioje lindėjo, buvo tamsi, nedidelė ir prikimšta daiktų, tikriausiai koks nors sandėlis, todėl ji stengėsi nejudėti. Vyrai ramiai praėjo pro šalį, bet vienas jų tarsi kažką pajutęs grįžtelėjo atgal.

– Atrodo, kažkas čia yra ir... – tarsi abejodamas pasisuko kaip tik į tą pusę, kur stovėjo mergaitė.

– Geriau eikime prie vartų, – mostelėdamas ranka paragino jį partneris. – Vis tiek anksčiau ar vėliau ją rasime.

Likusi viena Ravena iš palengvėjimo atsiduso, bet tuoj pat ją persmelkė baimė, jog tėvas jau žino, kad ji čia klaidžioja. Tačiau kaip taip greitai galėjo suprasti, kad įsilaužėlė būtent ji? O gal tie sargybiniai kalbėjo visai ne apie ją ir apskritai ne apie įsilaužimą? Bet net jei ir tai, ji turėjo veikti kuo greičiau, kol jos planai neiškilo į viešumą.

Mergaitė dar kurį laiką tūnojo visiškoje tamsoje, norėdama būti tikra, kad jie nutolo pakankamai, po to atsargiai perkėlė koją per kažkokį daiktą, besipainiojantį šalia, ir atsargiai pravėrė duris. Koridoriuje buvo tuščia, tad patyliukais išlindo iš slėptuvės ir nuslinko į dešinįjį sparną. Ten tikėjosi sutikti daugiau sargybinių, todėl norėdama likti nepastebėta prigludo prie sienos ir žvilgtelėjo į dar vieną koridorių, tačiau jis atrodė lygiai taip pat, kaip tas, kuriame lankėsi prieš tai. Ji jau norėjo eiti tolyn, bet iš už kampo išniręs sargybinis nespėjus nė sureaguoti vikriai stvėrė jai už rankos.

– Paleisk! – išsigandusi riktelėjo Ravena, ir šis kaipmat prispaudė ją prie sienos.

– Niekur nepabėgsi, geriau nesimuistyk, – sušnypštė. – Pristatysiu tave valdovui.

Ravena aprimo, todėl sargybinis ir vėl sugriebė ją už rankos, ketindamas ištempti iš koridoriaus, bet nusišypsojusi ji užsimojo laisvąja ranka, sukaupdama juodą psi energiją. Sargybinis apstulbęs nespėjo sureaguoti ir gavęs smūgį į pilvą parvirto ant grindų.

– Taip paprastai tavęs nepaleisiu, kitaip papasakosi Tasdarui, kad jis mane čia rastų, – griežtai ištarė Ravena ir ruošėsi smogti vėl, kai į galvą šovė geniali mintis ir ji staiga sustingo. – Eisi su manimi ir parodysi, kur yra šios tvirtovės biblioteka, aišku?

– Kodėl turėčiau paklusti? – viena ranka spausdamas skaudantį pilvą pasišaipė vyriškis.

– Paklusi, – atkirto mergaitė, atkišdama jam priešais veidą švytinčias nuo energijos rankas. – Nejaugi nori, kad tave nužudytų vaikas?

Sargybinis netekęs amo nieko nepajėgė atsakyti. Ravena leido jam atsistoti, bet iškart po to apgaubė jo riešus iš magiškos energijos sukurtais antrankiais.

– Judinkis, jeigu nori likti gyvas, – stumtelėdama jį į priekį tvirtu balsu įsakė mergaitė. Šis dar akimirką dvejojo, bet galiausiai pasidavė.

Dabar saugotis pasirodančių kitų sargybinių buvo tik dar sunkiau, nes reikėjo stebėti, kad įkaitas nepaleistų gerklės. Tačiau ji vis dar laikė nukreipusi į jį rankas ir galėjo smogti, nespėjus jam prasižioti. Atrodo, tai žinojo ir pats sargybinis, todėl nesipriešindamas ėjo į priekį, galvos kilstelėjimu vis rodydamas kelią. Jie nulipo pagalbiniais laiptais, kurie, matyt, buvo naudojami rečiau, ir nužingsniavo įtartinai tuščiu koridoriumi.

– Ar jau greitai? – tyliai paklausė jo Ravena. – Jeigu sužinosiu, kad meluoji...

– Nesijaudink, greitai būsime vietoje.

Bet mergaitei nė kiek nepalengvėjo, visą laiką ėjo įsitempusi, atrodė, kad bet kas gali juos užklupti, galbūt netgi pats Tasdaras, o tokiu atveju išsisukti nepavyktų. Jos rankos drebėjo, bet ji stengėsi prieš sargybinį to neparodyti, jokiu būdu negalėjo išsiduoti, kad bijo. Tuo pačiu bandė įtikinti save, kad bijoti nėra ko, ji sustiprėjo, įvaldė daugybę naujų gebėjimų, ir nors neprilygo savo tėvui, galbūt įstengs nuveikti kažką naudingo.

– Štai čia, – netvirtu balsu prakalbo sargybinis, sustodamas ties medinėmis durimis.

– Atrakink! – vis dar taip pat griežtai ragino jį Ravena, negalėdama patikėti, kad tikrai taip elgiasi. – Greičiau.

– Negaliu, visus tvirtovės raktus turi tik Vyriausiasis sargybinis.

Mergaitė intensyviai mąstė, ką daryti toliau. Siųsti jo pas Vyriausiąjį sargybinį negalėjo, kitaip jis viską pasakys, o pati nežinojo, kur jį rasti. Bet buvo ir kita išeitis, kartą jai jau teko įsilaužti pro užrakintas duris, kai turėjo išdeginti spyną, ką sėkmingai padarė su savo galiomis, tą patį galėtų padaryti ir dabar, tik reikėtų veikti ypač tyliai. Tik ką daryti su sargybiniu? Jeigu nukreips dėmesį kitur, jis be abejo paspruks ir paskelbs apie įsibrovėlę.

– Tu man nebereikalingas, – tiesdama ranką šaltai ištarė ji, norėdama užleisti miego burtą.

Po kelių akimirkų sargybinis susmuko ant grindų, o rankas juosiantys energijos antrankiai pranyko. Lengviau atsikvėpusi Ravena pagaliau galėjo imtis bibliotekos durų, tad sukaupė rankose ugnį ir nukreipė ją į duris. Spyna pasidavė sunkiai, matyt, buvo pagaminta iš patvaraus metalo, tad netrukus ugnis persimainė į mėlyną. Galiausiai karštas metalas ėmė lašėti ant grindų. Mergaitė dar apsidairė, ar niekas jos nemato, ir atsargiai pastūmusi duris smuko vidun, paskui save nusitempdama ir sargybinį. Bibliotekoje jau seniai niekas nesilankė – tai įrodė ant lentynų nusėdęs nemažas sluoksnis dulkių. Patalpa nebuvo labai didelė, bet lentynose gulėjo begalės įvairiausių knygų. Surasti tą vienintelę atrodė beveik neįmanoma, užtruktų čia ne vieną dieną, kol tai padarytų, bet Ravena jau iš anksto viską apgalvojo, žinojo, kad tai gali būti problema.

Sukaupusi delnuose psi energiją, mergaitė prisiartino prie pirmosios lentynos, iš lėto braukdama per knygų nugarėles. Tai buvo gebėjimas skaityti kūnu, kurį taip pat išmoko pati, slapčia studijuodama Azryato šventyklos rankraščius, nes nenorėjo, kad kas nors apie tai sužinotų. Be to, nebuvo lengva tą galią išmokti, kaip ir ėjimą kiaurai sienomis, tad turėjo praktikuotis ilgiau nei pusmetį. Tačiau dabar ji galėjo lengvai sužinoti, kas parašyta kiekvienoje iš knygų vien rankos prisilietimu, tik buvo vienas trūkumas – informacijos perteklius, galintis greitai nualinti protą. Bet tai ji jau seniai įvaldė, galia reikėjo naudotis švelniai kaip su kūdikiu, kad informacija nesutekėtų į galvą vienu ypu.

Užsimerkusi, eidama palei kiekvieną lentyną, Ravena aiškiai matė priešais save esančių knygų turinį. Užtruko apie pusvalandį, kol apėjo visas, kai staiga stabtelėjo ties viena. Širdis iš jaudulio suspurdėjo krūtinėje, tai juk burtų knyga, ta, dėl kurios ir sukorė visą tą kelią ir vėlėsi į pavojus. Sunku buvo patikėti, kad vis dėlto ją rado, tačiau dabar negalėjo jos visos perskaityti, reikėjo kuo greičiau sprukti ir įgyvendinti likusią plano dalį. Viduje mergaitė džiūgavo, kad bent kažką pavyko padaryti, bet per daug atsipalaiduoti negalėjo, kol nepaliko šios tvirtovės.

Įsikišusi knygą į vidinę apsiausto kišenę, Ravena jau sukosi durų pusėn, kai staiga tvirtos rankos pačiupo ją už pakarpos ir nutempė gilyn į biblioteką.

– Paleisk! – iš visų jėgų stengdamasi ištrūkti riktelėjo ji.

– Neišeisi iš čia tol, kol neatiduosi to, ką paėmei! Nors apskritai neišeisi iš šios tvirtovės gyva!

Ravenai pagaliau pavyko išsilaisvinti iš gniaužtų. Prisiplojusi prie sienos ji išvydo tą patį sargybinį, kuriam užleido miego burtą. Bet kaip jam pavyko? Kaip jis atsikėlė? Ar burtai buvo nepakankamai stiprūs ir jis išsivadavo?

Tačiau galvoti nebuvo kada, kai tiesiai į ją lėkė smūgis. Vengdama jo ji pasilenkė, ir sargybinio kumštis įsirėmė į sieną virš galvos. Mergaitė aiktelėjo iš siaubo, bet privalėjo susiimti ir panaudoti galias. Kai sargybinis užsimojo dar kartą, ji ištiesė delną sulaikyti kumščio ir stipriai jį suspaudė, kita ranka suvarydama jam psi energiją tiesiai į pilvą. Vyriškis susirietė iš skausmo, tad spyrė jam į blauzdą, taip išmušdama iš pusiausvyros, ir kol jis neatsikėlė, smogė į galvą. Sargybinis sudribo ant grindų ir daugiau nebeatsikėlė. Ravena pažvelgė į savo rankas, vis dar spėliodama, kodėl burtas nesuveikė, galbūt kažką ne taip padarė. Galėjo pripažinti, kad šioje blogio apsuptoje vietoje jautėsi išties keistai, bet nesitikėjo, kad tai taip greitai paveiks ir galias.

Stipriai spausdama prie savęs knygą, mergaitė išėjo pro duris ir įsitikinusi, kad sargybinių nėra, lėtai nužingsniavo koridoriumi, svarstydama, kur galėtų rasti Azaros žiedą. Jautėsi išsekusi, todėl norėdama pailsėti atsirėmė į sieną. Keista, juk visai neseniai buvo dar tokia žvali, o nieko ypatingo ir nenuveikė, susikovė vos su keliais sargybiniais. Galbūt nemažai energijos iššvaistė tikrindama knygas, tikriausiai prisidėjo ir miego trūkumas. Susiėmusi už galvos ji bandė nuraminti besidaužančią širdį, tikindama save, kad viskas bus gerai, jai sėkmingai pavyks ištrūkti iš šios vietos, bet išsigandusi pakėlė akis, kai visai šalia trinktelėjo durys. Ravena nė sureaguoti nespėjo – stiprus smūgis nubloškė ją į sieną, o priešais ją ant grindų nuslinko didžiulis sargybinio šešėlis.

– Dabar jau pakliuvai, nusibodo su tavimi žaisti.

Mergaitė nedelsdama pakilo, tik dar stipriau spausdama prie savęs knygą.

– Nagi, parodyk, ką čia turi, – ištiesė į ją ranką sargybinis.

– Ne! – Ravena papurtė galvą ir nėrusi jam pro šoną nuskubėjo tolyn, tačiau koridoriaus gale pastebėjusi dar kelis sargybinius buvo priversta sustoti. Dairydamasi aplinkui, ji ieškojo bent menkiausio praėjimo, bet sargybiniai lindo iš visų pusių, kol galiausiai visai ją apsupo.

– Atiduok, ką paėmei, – vėl prakalbo tas pats sargybinis, eidamas mergaitės link ir ragindamas kitus, kurie kaip bevaliai ėjo artyn.

– Niekada! – Ravena traukėsi tolyn, nors nujautė, kad išsisukti nepavyks, jos rankos drebėjo.

– Atiduok knygą geruoju, kitaip būsiu priverstas naudoti jėgą, – sušnypštė jis.

Ravena traukėsi galvodama, kaip apsiginti, bet kai sargybinių būrys grėsmingai tankėjo, galiausiai suprato, kad šanso laimėti nėra. Prispausta prie sienos daugybės veidų, ji užsidengė rankomis veidą, slėpdamasi nuo tuščių žvilgsnių, kuriais ją varstė sargybiniai.

– Ne, niekada... neatiduosiu, – tyliai kartojo mergaitė. – Niekada...