Jau nieko taip daugiau ir nemylėjau,
kaip debesis ir rūką virš upeliūkščio Audruvės.
Pražydusios aguonos raudonuoja – kenčia gėlą,
kai virš rugių, rugiagėlių – lietaus dangus.
Ir ne todėl rašau šį liūdną laišką:
žmogaus gyvenimas – dalis gamtos.
Apsidairau, o rodos buvo šįryt – vakar:
dulkėtas kelias, pelenėlės ir beržai...
Medis
2023-05-02 11:36:15
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2023-05-03 11:52:33
Atviras, tikroviškas laiškas – ir liūdesys, ir susitaikymas.
Čia gražiai siejasi vaizdiniai:
Pražydusios aguonos raudonuoja – kenčia gėlą,
kai virš rugių, rugiagėlių – lietaus dangus.
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-05-02 17:48:55
Na va, sužinojau, kas tos pelenėlės, kad tai raktažolių rūšis. Ačiū.
Nieko nuostabaus, kad mylėjote debesis ir rūką virš Andruvės, nes gamta visais laikais buvo svarbi žmogui. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir ramybės šaltinis, tikrosios harmonijos pavyzdys. Tarp žmogaus ir gamtos taip pat buvo dvasinis ryšys. Gamtoje žmogus nusiramindavo, galėdavo apmąstyti visas savo bėdas bei sunkumus.