Jau nieko taip daugiau  ir nemylėjau,
kaip debesis ir rūką virš upeliūkščio Audruvės.
Pražydusios  aguonos raudonuoja – kenčia gėlą,
kai virš rugių, rugiagėlių – lietaus dangus.

Ir ne todėl rašau šį liūdną laišką:
žmogaus gyvenimas – dalis gamtos.
Apsidairau, o rodos buvo šįryt – vakar:
dulkėtas kelias, pelenėlės ir beržai...