(Iš kažkur miške pražydusiai geltonai tulpei)
 
Kas atnešė tave į mišką
Nušvisti krūmams saulute?
Papartis stebisi sutrikęs –
Dabar ne Joninės, dar ne...
 
O gal gera lemtis žydėti,
Kolei nėra kitų žiedų,
Kad visi žemėj patikėtų,
Jog gali būt joje gražu.
 
Kad gali gegužė atnešti
Laimužę į visus namus,
Tik reikia nebijot atverti
Svajonių ir vilties vartus.
 
Vieni gi Atlantą valtimi skrodžia.
Kiti gal ir diską už mylios nusvies?
Pražydusi tulpė savąjį grožį,
Dovanai miško medžiams ryte išlies.
 
.........................................
Juk dažnai ir žmonėm atsitinka,
Mažu spinduliu laimė nušvinta.