Antras skyrius. Nelygi kova

Kai Melburnas sugrįžo į Tamsos tvirtovę, buvo jau po vidurnakčio, tačiau miegas jo visai netraukė. Eidamas per pakeliamąjį tiltą jis svarstė apie tai, ką jam pasakė Eliza. Žinoma, ji pyko dėl to, kad jis nesugebėjo pasipriešinti Tasdarui, ko daugiau galėjo tikėtis? Bet galvojo, kad bent jau supras, kodėl jis nenorėjo atiduoti jai Agnesės, o dabar jautė kaltę ją taip įskaudinęs, nes jausmai, kuriuos taip ilgai gniaužė savyje, vis dar nebuvo išblėsę. Kad ir kaip jis stengėsi įtikinti save, kad elgiasi teisingai, giliai širdyje žinojo, jog norėjo ne tik apsaugoti artimuosius, bet ir išnešti sveiką kailį. Blogiausia tai, kad tai niekada nesibaigs, jis turės tarnauti visą savo likusį gyvenimą, o ne tuos papildomus dešimt metų, kuriuos Tasdaras priverstinai jam prirašė. Nors iš tiesų Melburnas niekada neprašė jo surasti Agnesę, tai galėjo padaryti pats.

Apie tai galvodamas jis nė nepajuto, kaip perėjo koridorių ir ėmė kopti laiptais, automatiškai siekdamas savo kambario. Kadangi pavyko gauti laisvadienį, iš pat ryto planavo aplankyti savo tėvą, kuris šiuo metu vis dar gyveno Vandenų karalystėje, nors vietos jam ten nebebuvo. Taip pat ten gyveno ir Melburno sesuo. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą ją matė, bet prie namų slenksčio rodytis nedrįso, nes, kaip ir visi kiti artimieji, ji nekentė jo už tai, kad pasirinko išdavystę ir susidėjo su priešu. Jis nesugebėjo pažvelgti jai į akis, o taip norėjo sužinoti, kaip laikosi Simfonija, paskutinį kartą matė ją, kai buvo dar kūdikis, net nežinojo, ar ji vienintelė jo sesers dukra, galbūt po tiek laiko turėjo dar kažką.

Prisiminus artimuosius Melburnui suspaudė širdį, štai kodėl buvo kur kas geriau apie juos negalvoti ir savo jausmus užgniaužti, vis tiek visų akyse jis jau buvo pabaisa. Ne kartą jam teko žudyti, ir tai vertė jį jaustis viršesniu už savo aukas, bet tada stiprus smūgis, koks menkas parazitas jis pats, nusviesdavo jį atgal ant žemės. Jis neturėjo teisės jaustis už kažką viršesnis, kai pats kaip niekingas kirminas šliaužiojo Tasdarui prie kojų. Daug kartų jis pagalvodavo, kas nutiktų, jei pasipriešintų, jei kaip nors per stebuklą pavyktų išlikti gyvam. Tikriausiai prašydamas atleidimo klauptųsi ant kelių prieš artimus, nesvarbu, kaip tektų žemintis, o jeigu tai nepadėtų, visam laikui dingtų iš jų gyvenimo.

Belipdamas į antrą aukštą, Melburnas staiga suprato, jog niekur nematyti naktinės pamainos sargybinių. Akimirką stabtelėjo galvodamas, kur jie galėjo dingti, nors greičiausiai nieko blogo neatsitiko, ne pirmas kartas, kai neatliko savo pareigų. Tačiau jis nesivargino kviesti ir bausti sargybinių dabar, planavo tai padaryti iš pat ryto, prieš pat išvykdamas pas tėvą, tad ignoruodamas viską aplinkui pagaliau pasiekė kambarį ir nusviedė ant lovos apsiaustą. Nekentė tų šarvų, kuriuos buvo priverstas dėvėti kiekvieną dieną, bet Tasdaras mėgo tvarką ir viskas turėjo būti būtent taip, kaip liepė jis, net parankiniai privalėjo rengtis pagal jo norus. Melburnas jau buvo pavargęs nuo viso to kontroliavimo, norėjo savo gyvenimą tvarkytis pats, bent vieną dieną negalvoti apie jokius rūpesčius, tačiau žinojo, kad tai ir liks norais, nes laisvės geriausiu atveju sulauks tik senatvėje.

Prisėdęs ant lovos krašto, Melburnas iš lėto atgniaužė kumštį, kuriame laikė Elizos žiedą. Nesitikėjo, kad ji vis dar jį nešios, bet nusiėmusi jį dabar aiškiai parodė, kad tarp jų jau galutinai viskas baigta. Jis nė pats nežinojo, ką šiuo metu jautė, ar pyktį, ar nusivylimą. Žinoma, kad vis dar mylėjo ją, todėl jos ir ieškojo, nors tuo pačiu neapkentė, kad paliko Agnesę. Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip, nei jis manė, ir Eliza buvo mažiausiai dėl to kalta, vienintelis niekšas buvo jis...

Staiga iš minčių pažadino tvirtas beldimas į duris.

– Atleiskite, kad taip vėlai trukdau, bet valdovas nori, jog ateitumėte pas jį ir atvestumėte tą mergaitę iš septynioliktos kameros, – prakalbo sargybinis.

– Tikrai? – suraukė antakį vyras. – Tokiu metu?

– Taip, pone, toks buvo Tasdaro įsakymas.

Sargybinis pagarbiai nusilenkė ir daugiau nieko nesakęs pranyko už posūkio. Melburnas nusigriebė apsiaustą, raktus nuo stalo ir nelaukdamas nuskubėjo laiptais žemyn į tamsą, kurioje daugiau nieko nesigirdėjo, tik jo žingsnių aidas. Pagaliau pasiekęs laiptų pabaigą, jis ėmė ramiai žingsniuoti koridoriumi, kol galiausiai priėjo metalines grotas. Spyna sunkiai spragtelėjo ir vyras atsidūrė šaltoje ir drėgnoje patalpoje, apšviestoje eile ant sienos sukabintų deglų. Nedvejodamas jis nuėjo į patį galą ir pažvelgė į septynioliktoje kameroje prie sienos prirakintą Rėją. Išgirdusi žingsnius ji pakėlė galvą, bet priešais save išvydo tik juodą jo siluetą.

– Nesuprantu, kodėl Tasdarui tavęs vis dar reikia, bet ar nebūtų kur kas geriau sutikti su jo pasiūlymu?

– Jau geriau mirsiu, nei susidėsiu su Tasdaru, – piktai sušnypštė ji.

– Jeigu taip, jis niekada tavęs iš čia neišleis, – Melburnas pažvelgė jai tiesiai į akis. – O jei dar mėginsi sprukti, galbūt net nužudys. Manai, kad viskas taip paprasta ir pabėgusi atsikratysi juo?

Vengdama jo žvilgsnio, Rėja stipriai užsimerkė. Tuo metu Melburnas atrakino grotas ir priėjęs arčiau ėmėsi grandinių, kaustančių jos rankas ir kojas, o po akimirkos jie jau žengė šaltu požemių koridoriumi. Mergaitė nesipriešino, nes žinojo, jog tvirtovę saugoja daugybė sargybinių, kurių įveikti ji nepajėgs. Praleidusi čia visus metus ji buvo per daug nusilpusi.

– Paskubėkime, – paragino ją Melburnas ir paspartino žingsnį, nepaleisdamas jos iš akių, nors ir pats suprato, kad dabar ji bejėgė.

Rėja tik dairėsi aplinkui ir stengėsi įsiminti kiekvieną kampelį, vildamasi, kad jei dar reikės čia grįžti, pamatys savo kelią į laisvę ir galės kur kas lengviau sukurti pabėgimo planą. Jiems artėjant didžiosios salės link ir einant senais akmeniniais laiptais, ant deglų apšviestų sienų šmėkščiojo jų abiejų šešėliai. Viršuje buvo matyti jau daug ryškesnis šviesos šaltinis, ir Rėja neatitraukdama akių, instinktyviai, visiškai neraginama, ėjo ton pusėn. Melburnas prisitraukė mergaitę arčiau, manydamas, jog ji mėgins sprukti, tačiau ji visai neketino to daryti, tik žengė greta jo, įsmeigusi savo mėlynas akis į taip viliojančią šviesą, bet po kelių akimirkų koridorių pakeitė erdvi salė.

– Kaip ir prašėte, valdove, atvedžiau jums mergaitę, – uždaręs paskui save duris kimiu balsu prakalbo Melburnas.

Tasdaras ramiai nužvelgė parankinį, o po to jo žvilgsnis nukrypo į Rėją, kuri sustingusi vis dar stovėjo prie durų. Ji įdėmiai žiūrėjo į demoną, dėdamasi, kad visai jo nebijo, bet Melburnas aiškiai matė jos akyse vis augančią baimę.

– Nagi nagi, ir ką mes čia turime? – pašaipiai prakalbo Tasdaras. – Vis dar nenori tapti mano pagalbininke?

– Manęs nepriversi, – piktai atrėžė Rėja. – O ir nieko nepadarysi, nes tau vis dar reikalinga mano mama. Jeigu mane nužudysi, ji niekada nesutiks tau pranašauti.

– Pažiūrėsime, kiek laiko taip šnekėsi. Aš dar rasiu būdą, kaip tave palaužti.

– Kodėl verti mane prie tavęs prisijungti? Ko tuo pasieksi?

– Nejaugi nenori dosnaus atlygio? Jeigu ištikimai man tarnausi, paliksiu tavo šeimą ramybėje.

– Man nieko iš tavęs nereikia, nesvarbu, ką man siūlysi.

Melburnas tik stovėjo sukandęs dantis ir kaltai panarinęs galvą, puikiai suprasdamas, ką ji šiuo metu jaučia, juk pats buvo pakliuvęs į tokią pačią padėtį, tačiau nieko dėl to negalėjo padaryti. O Tasdaras jau kilo iš savo sosto ir erzinančiai lėtai artėjo prie jų, sunėręs rankas už nugaros, jo atsimušančių į medines grindis batų kaukšėjimas buvo vienintelis garsas patalpoje.

– Nori pasakyti, kad atsisakai amžino gyvenimo? – primerkė akis jis. – Jeigu sutiksi man tarnauti, suteiksiu tau nemirtingumą. Nejaugi nė nepagalvosi apie tai?

– Manai, kad dėl kažkokių kvailų pažadų prisieksiu tau tarnystę? – pasipiktino Rėja. – Tu taip kalbi tik tam, kad įviliotum mane į spąstus, iš tikrųjų net neplanuoji savo pažadų tesėti.

Įtūžęs Tasdaras sukaupė delnuose ugnį ir nedvejodamas užsimojo. Rėja pasibaisėjusi atsitraukė, o jis mostelėjo ranka ir jo valdoma galia vėl nukrypo jos pusėn. Mergaitė metėsi į šoną ir vos nepakliuvo į susisukusį ugnies verpetą, bet staiga suvokė, jog priešais ją stovintis Melburnas atmušė smūgį. Ji aiškiai matė tvirtą jo stotą, aplink jį vis dar skraidė besisklaidančios ugnies liežuviai, aiškiai apšviečiantys jo veidą. Akimirką jis nukreipė susirūpinusį žvilgsnį į ją, po to vėl pažvelgė į Tasdarą.

– Atleiskite, bet privalėjau tai padaryti, – slėpdamas baimę savo balse ištarė. – Vėliau ir pats būtumėte supratęs, kad nužudęs ją padarėte klaidą.

– Traukis man iš kelio! – demonas vėl užsimojo ugnimi, tačiau Melburnas liko stovėti vietoje, tvirtai įrėmęs kojas į grindis, o kai ugnies kamuolys buvo jau visai čia pat, išsitraukęs iš makšties kalaviją atmušė dar vieną smūgį. Deja, kitų veiksmų imtis nespėjo, nes vos pakėlęs galvą priešais save išvydo Tasdarą, stipriai sugriebiantį jam už rankos. Pajutęs deginantį karštį ir akimirksniu paleidęs kalaviją, Melburnas bandė ištrūkti iš jį kaustančių gniaužtų, bet Tasdaras stovėjo lyg akmeninis, įsmeigęs į jį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį.

– Žinoma, gini savo artimus, – pašaipiai prakalbo, palengva paleisdamas jo ranką. – Nešdinkis ir išvesk ją iš čia, kol nenužudžiau jūsų abiejų.

Melburnas nedrįso prieštarauti ir tylėdamas pakėlė nuo grindų kalaviją, o Rėja apstulbusi bandė suprasti, kas čia ką tik įvyko, bet netrukus pasijuto tempiama tvirtų rankų. Prieš užsidarant durims ji dar drįso pažvelgti į Tasdarą, kurio grėsmingas veidas kiekvieną naktį sekė ją kaip neatstojantis košmaras. Žinoma, kur kas svarbiau dabar buvo tai, ką padarė Melburnas, tačiau jie kurį laiką ėjo koridoriumi nepratardami nė žodžio. Tik vėliau Rėja atkreipė dėmesį, jog stipriai suspaudęs lūpas jis iš visų jėgų stengiasi užslėpti skausmą. Ant dešiniojo riešo išryškėjo pirštų žymės, kur Tasdaras laikė jį suspaudęs.

– Matai, kas nutinka tiems, kurie jam nepaklūsta? – pastebėjęs jos žvilgsnį prakalbo Melburnas. – Per tavo užsispyrimą nukentėjau aš.

– Bet tu neprivalėjai manęs gelbėti, kodėl tai padarei?

– Manai, kad smagu kuopti tvirtovėje lavonus?

– Ne, tu tai padarei dėl kitos priežasties, – Rėja staiga atsistojo priekyje, taip užkirsdama jam kelią. – Žinau, kad iš tiesų esi geras žmogus, tėtis apie tave daug pasakojo. Tu esi priverstas tarnauti Tasdarui, dėl to elgiesi ne taip, kaip iš tiesų norėtum. Bet dar ne per vėlu viską ištaisyti, kartu mes galime iš čia pabėgti.

Melburnas apstulbęs per žingsnį atsitraukė.

– Argi neprisimeni, ką sakiau? Net jei ir pabėgsi, niekada nepavyks nusikratyti Tasdaro, tad kur kas geriau jam paklusti, kol dar esi gyvas.

Mergaitė sugriebė jam už sveikos rankos ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Prašau, pasistenk dėl savo brolio, mes ką nors sugalvosime, kad Tasdaras tavęs nenužudytų. Be to, tu ne vienas, neabejoju, kad mano mama galėtų tau padėti.

– Tavo tėvas man jau seniai ne brolis, kodėl turėtų dėl manęs jaudintis? – šiek tiek abejodamas atkirto jis ir lengvai stumtelėjęs Rėją ėmė leistis laiptais į požemius. – Eime, kito pasirinkimo neturime.