Sakyk, Nevėži, ar kada
Buvai dar toks gražus?
Baltai išplaukusi ieva
Tau beria žiedlapius.
 
Dangaus mėlynė vandeny,
Pakrantėj rymo gluosnis,
Vaga tamsi, vaga gili
Pavasario delnuose.
 
Nukrykščia antys, suvirpa meldai,
Aplink ir vėl žalia tyla,
Ramiai ir išdidžiai praeina gandras,
Lyg namuose vešlia lanka.
 
O ievos žydi, šešėliai plaukia
Rūkais per rymančius krantus.
— Sakyk, Nevėži, tavęs aš klausiu,  
Buvai kada dar toks gražus?
 
Pabūsiu prie tavęs, juk leidi
Akimirkos gėrėtis gražumu.
Kai baltas drobes ievos skleidžia,
Žinau, laimingi mes abu.