Sruvenk, širdele mano,
Jausmais pačiais šalčiausiai,
Sruvenk kaip žodis laisvas
Į sielas svetimiems.
 
Lai girdi tavo raudą,
Lai skamba ši agonija
Už tuos, kurie išėjo
Ir tuos, kas liko nuošaly.
 
Sruvenk, tekėk lyg vanduo,
Lai šaltos srovės neša ten,
Kur mirusiųjų aidas šaukia
Sušokti paskutinį tango.
 
Ir lai tegirdi jie tą juoką,
Velniškai džiaugsmingą juoką,
Nes laisva siela verkt daugiau negali –
Lai verkia tie, kurie nespėjo,
 
Lai verkia tie, kurie neturi nieko,
O aš turiu tave, širdele,
Ir tokią trapią, tokią šaltą,
Nes daug išėjo... nesugrįžo...