Aš prie beržo, aš prie balto, pasėdėsiu,
Į viršūnę šviesiai žalią pažiūrėsiu.
Gal atskridusi gegutė ten kukuos,
Man metelių iki šimto priskaičiuos.
 
Nesupyksiu, jeigu būtų ir mažiau,
Šitiek nuostabių pavasarių mačiau.
Skleidės Nemuno šlaituos žibutės,
Lopinėliais balo, gelto plukės.
 
Kur dar ievų drobės, pienių auksas,
Soduos vyšnios, obelys balčiausios!
Į namus vyliojo grįžt alyvos,
Nors ir būtų vakaras vėlyvas.
 
Aš prie beržo, aš prie balto, pasėdėsiu,
Nekalbėsiu, vien tylėsiu ir tylėsiu.
Tegul mintys, kur jaunystės dienos, skrenda,
Laumių kaime, kaip kadais, laimingą randa.