Žinau, esi ir su manim kalbiesi tyliai
apie paukščius ir angelus, žalumą
ir sietuvą jausmų mūs gilią,
ir tą širdžių šviesiausią rūmą.
Kalbėk kalbėk kaip pumpurėliai kalba,
žaliausią lapą ir balčiausią žiedą kraudami,
pavasariu alsuoja lygumos ir kalvos,
mes su tavim į tolius lekiam tartum paukščiai skrisdami...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-04-21 17:09:17
Eilės einančios iš širdies į širdis.
Meilė - nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose.