Žvarbi lietuviška žiema,
Ne vieną pumpurą Šiaurys pakanda.
O ji, žiūrėk, visa balta,
Lyg debesis virš sodo skrenda.
 
Magnolija – puošni gėlė,
Šviesaus pavasario išaustas rūbas,
Kaip dovana, dangaus garbė,
Žiedais iškritęs pirmas rūkas.
 
Lengvos liepsnelės supas vėjy.
Žiūri, džiaugiesi, tik baugu,
Kad šalnų siautuliui užėjus,
Neužgesintų jas šerkšnu.
 
Bert ne...
Apglėbs dar gegužė šiltais sparnais,
Apkris žiedais lietuviškos alyvos.
Tai bus vėliau. Dabar baltais kerais
Užlieja širdį magnolijos ankstyvos.